59-erių pabandžiau pagyventi su vyru, bet po 2 savaičių išvariau jį…

Šiandien noriu papasakoti jums savo istoriją apie gyvenimą su vyru. Po to, kai aš išsiskyriau, ilgą laiką gyvenau viena ir man buvo labai gerai. Kartais aš susitikinėdavau su vyriškiais, tačiau visi jie buvo man neįdomūs, todėl viskas baigdavosi 1-2 pasimatymais.

O kai man sukako 59 metai, aš visgi sutikau vyrą, su kuriuo mūsų santykiai pasistūmėjo į bendro gyvenimo lygį. Man atrodė, kad vyriškis pakankamai tvarkingas ir mėgstantis švarą, todėl aš nusprendžiau, kad problemų nekils.

Pirmas porą savaičių viskas buvo puiku. Mes kartu pusryčiaudavome, vaikštinėdavome po miestą, vakarais žiūrėdavome filmus.

Tačiau praėjo 2 savaitės ir bendras gyvenimas pavirto tikru košmaru. Mes gyvenome pas mane ir abu dirbome. Mano darbo grafikas nenormuotas, todėl aš galėdavau grįžti iš darbo ir 9 vakaro. Parėjusi namo, aš rasdavau virtuvės kriauklėje kalną nešvarių indų, o maisto nebūdavo. Būdavo, sugyventinis suvalgydavo viską, ką aš paruošiau prieš dieną ir man tiesiog nebūdavo ko valgyti po darbo.

Visa tai ėmė mane erzinti. Jei mes kartu gyvename, tai buities darbai turi būti bendri. Kai aš dirbu iki vėlumos, tai manau, kad vyras gali pagaminti valgyti ar bent jau susiplauti indus. Į parduotuvę produktų jis irgi neidavo, tiesiog skambindavo man ir sakydavo, ko reikia nupirkti ir pinigų produktams irgi neduodavo.

Į visas mano pretenzijas vyras labai blogai reaguodavo, įsižeisdavo, bardavosi. Iškart imdavo sakyti, kad tokiu atveju maitinsis kavinėje ir valgykloje darbe.

Paskutinis lašas buvo jo žodžiai: „Čia tavo butas ir aš jame nieko nedarysiu. Aš pas tave svečias, ir su manimi reikia elgtis kaip su svečiu viešbutyje“.

Šis pasakymas įsiutino mane ir aš išvijau savo išrinktąjį iš savo buto. Taip mes pagyvenome 3 savaites. Po šitos patirties aš daugiau nenoriu su niekuo gyventi, nes nepageidauju būti kažkieno tarnaite. Paprasčiau gyventi vienai ir daryti tai, ko man norisi.

You cannot copy content of this page