Kol mes gyvi, galime spėti daug. Paprašyti atleidimo, padėkoti, prisipažinti jausmuose. Išėjęs žmogus niekada nebegrįš, o mūsų širdyse liks sunkūs akmenys…

Bobutę ruošė visa šeima. Nė neslėpdami tiesiai jai sakė, kaip ji atsibodo.

Ir tai, kad pagaliau atėjo pavasaris ir dabar ji išvažiuos į kaimą iki vėlyvo rudens. Anūkai buvo jai šalti, marti nemylėjo.

O sūnus pastoviai būdavo komandiruotėse. Bet kai grįždavo, su savo motina elgėsi ne ką geriau, nei jo šeima. Ji buvo našta jiems. Pati viską suprato ir iš paskutinių jėgų kentė šias kančias, kasmet laukdama pavasario, kaip kažko paties geriausio. Tikro. Ištikimo.

Pavasaris tais metais atėjo anksti. Bobutė dažnai sėdėjo prie laiptinės ir mėgavosi šiltu pavasario dangumi, šildėsi saulėje. O atrodė ji kaip apipešiotas žvirblis. Liesa, apsirengusi senais skarmalais, nutryptais senais batais.

Nepaisant to, kad savi jos nemylėjo, kaimynai elgėsi su ja gerai. Visada sveikinosi, klausinėdavo apie sveikatą, padėdavo pakilti iš lauko į 5 aukštą.

O kaimynų berniūkščiai net panešdavo krepšį su produktais, kai sutikdavo ją pakeliui iš mokyklos, einančią iš parduotuvės.

Nepaisant garbaus amžiaus, bobutė namuose viską darydavo. Gamindavo, skalbdavo, tvarkydavo. Tai buvo jos pareigos. Marti retai kažkuo panašiu užsiimdavo.

Anūkai su ja nesikalbėdavo. O kai pas juos ateidavo draugai, ji neišeidavo iš kambario, kadangi kartą vienas anūkų pasakė, kad ji daro jiems gėdą savo išvaizda.

Bobutė niekada niekam neprieštaraudavo. Ji daugiau tylėdavo. O vakarais, kai visi jau miegodavo, tylutėliai verkdavo savo kambarėlyje dėl tokios dalios.

Į stotį ją išsiuntė taksi, kad nelaipioti su ja po autobusus. Nešulių ji turėjo nedaug. Senutėlė rankinė ir nedidelis ryšulys su kažkokiais skudurais. Pasiramsčiuodama lazdele, tyliai klibinkščiavo peronu. Sustojusi prie suoliuko prisėdo.

Netrukus atvažiavo traukinys ir ji įlipo į vagoną. Žiūrėjo pro langą geru ir šviesiu žvilgsniu. Kai traukinys pajudėjo, išsitraukė iš rankinės fotografiją.

Sūnus, anūkai ir marti nuotraukoje šypsojosi. Pastaruoju metu jų šypsenas ji tik čia ir tematė. Bobutė pabučiavo nuotrauką ir tvarkingai įdėjo ją į rankinę.

Išlipusi stotyje ji lėtai ėjo kaimo pusėn. Kažkas pamėtėjo ją beveik iki pat namo.

Ji atidarė vartelius ir nuėjo patižusiu nuo drėgmės takučiu iki namo. Čia viskas buvo sava. Artima. Ir čia ji buvo reikalinga. Tegu ir senoms sienoms, apgriuvusiai tvorai, suklypusiam prieangiui, bet reikalinga. Čia jos laukė.

Kaimas bobutei viskas. Čia ji gimė. Čia gimė vaikai ir mirė vyras. Čia ji pragyveno daugiau nei pusę gyvenimo.

Bobutė atvėrė langines, pakūrė krosnį. Atsisėdusi ant suolo prie langelio, ji susimąstė. Ant šio suolo kadaise sėdėjo jos vaikai.

Už šio stalo jie valgė ir miegojo šiose lovose. Bėgiojo šiomis grindimis ir taip pat žiūrėjo pro šiuos langus. Jos ausyse suskambo vaikiški balsai.

Tada ji buvo mama. Pati reikalingiausia jiems. Pati artimiausia ir mylimiausia.

Ir saulė tada taip pat švietė į langą, ir buvo daug pavasarių, laimingų ir pilnų rūpesčių. Pragyventų tarp šių sienų.
Ji nusišypsojo svetingam kaimo pavasariui.

Rytą ji nebepabudo. Amžiams liko savoje žemėje. Ant stalo gulėjo daug senų fotografijų. Ir viena šviežia. Bet sulamdyta, ta pati, iš kurios dar vakar bobutei šypsojosi artimiausi jos žmonės.

Kol mes gyvi, galime spėti daug. Paprašyti atleidimo, padėkoti, prisipažinti jausmuose. Kol mes gyvi, neturime teisės atidėlioti tokių dalykų rytdienai.

Juk išėjęs žmogus daugiau niekada nebegrįš, o mūsų širdyse liks tokie akmenys, kad nešioti juos bus labai sunku.

Reikia gyventi tikėjimu. Tiesa. Ir daryti gera iš širdies. Mylėti ir laukti, vertinti kitų jausmus, atminti tuos, kurie suteikė tau gyvenimą ir pastatė ant kojų.