Laiškas vyrui, kuris manęs nebemyli…
Aš niekada nepamiršiu, kaip mane apstulbino tavo grožis,kai mes susitikome. Aš nepailsdama sakydavau tau, koks tu gražus. Tu buvai ambicingas, ir tai buvo užkrečiama. Jei tu pažadėdavai ką nors padaryti, visada tesėdavai pažadą.
Gyvenimas buvo toks įdomus. Mes mėgome eiti kur nors kartu ir važiuoti atostogauti į egzotiškas šalis. Aš jaučiau, kad tu nori manęs ir myli. Mes susituokėme, ir mums gimė vaikai. O paskui viskas pasikeitė. Aš supratau, kad daugiau nebesu svarbiausias žmogus tavo gyvenime ir niekada nebebūsiu.
Tu praradai susidomėjimą gyvenimu, tavęs daugiau niekas nebejaudino, išskyrus tavo prietaisus. Bendravimas pasidarė vienpusiškas. Tu nebeužduodi klausimų, o į manuosius atsakai vienu žodžiu. Tu niurzgi ir stengiesi nežiūrėti man į akis. Naktimis mes gulime šalia, neliesdami vienas kito ir nesikalbėdami. Aš daugiau nebeverkiu prieš miegą, nes žinau, kad ašaros bevertės. Niekas manęs neišgirs.
Tu manęs nebelietei nuo tada, kai mes pradėjome antrą vaiką. O man reikia, kad tu mane apkabintum ir sakytum, kad myli ir vertini mane. Man norisi dalintis mažais gyvenimo džiaugsmais su žmogumi, su kuriuo aš ruošiuosi gyventi visą savo gyvenimą. Tave erzina, kai aš bandau organizuoti laisvalaikį visai šeimai.
Aš visada laikiau save stipria, bet jei taip tęsis toliau, aš palūšiu. Prašau, neleisk tam nutikti!
Mes abu dirbame visą dieną ir uždirbame vienodai. Tačiau tu elgiesi su manimi kaip su protiškai nepilnaverte. Kai tavo darbo diena baigiasi, mano tęsiasi. Ant manęs namų buitis, produktų pirkimas, maisto ruošimas, vaikų namų darbai…Kartais rūpesčių tiek daug, kad aš neišlaikau. Norisi surikti: „Kur vyras, kurį aš pamilau?“
Skausmas jaučiasi aštriau, kai šalia atsiduria įsimylėjusios poros. Žiūrėdama į jas aš suprantu: tu niekada manęs neliesi ir nebučiuosi. Man labai trūksta švelnumo apraiškų. Jos turi būti mano kuras, o ne pyktis, kuris ateina į pamainą meilei.
Draugai sutinka, kad mano situacija beviltiška. Aš suprantu, kad irgi kalta dėl to, kas įvyko. Kai aš pasakiau apie tai tėvams, išgirdau atsakymą: „Mieloji, jis tiesiog per daug dirba. Prašau, nespausk jo“. Aš nieko neatsakau. Aš noriu verkti, ir nuo mano širdies atskyla dar vienas gabalėlis.
Man baisu, kad vaikai auga pasaulyje, kur kivirčijasi, o ne bendrauja vienas su kitu, motina yra atsakinga už visą šeimą, meilė nieko nereiškia. Taip neturi būti nei dabar, nei ateityje.
Tavo požiūris į gyvenimą priešingas manajam. Aš noriu nesulaikomai juoktis, bet nepamenu, kada juokeisi tu. Aš noriu pulti į tavo glėbį, kai tu grįžti namo, ir kad tu man atsakytum tuo pačiu. Ir noriu dalintis su tavimi pareigomis ir atsakomybe.
Man taip liūdna ir gaila tavęs. Gaila savęs, gaila vaikų. To gyvenimo, kuris galėjo būti mūsų. Bet aš negaliu likti su tavimi net dėl vaikų. Aš žinau, tai tik pratęs šią agoniją.
Aš visada laikiau save stipria, bet jei taip tęsis toliau, palūšiu. Prašau, neleisk tam nutikti. Pripažinkime pralaimėjimą ir išsiskirkime draugiškai…
