Mama labai mėgsta lyginti mane su kitais, o va kai aš padariau taip pat, jai kažkodėl nepatiko

Nuo mažiausių dienų mama turėjo kvailą įprotį lyginti mane su visais iš eilės, kai šis palyginimas, savaime suprantama, buvo ne mano naudai.

Aš amžinai girdėjau apie visokias Marytes, Katrytes, Onytes, kurios ir pėdkelnių neištepa, ir veidukai jų švaresni, ir garsą R jos aiškiai ištaria.

Man atrodo, kad mano gyvenime nebuvo nė vienos dienos, kad mama su kuo nors manęs nelygintų. Apie šlovingąją mamos draugės dukrą, kuri lenkia mane visais parametrais, aš girdėdavau nuolat.

Vardai keitėsi, svetimų mergaičių pasiekimai keitėsi, o esmė išliko ta pati: štai kokios šaunios ir geros mergaitės vaikšto, o aš – girių baisūnė, kuri nieko daugiau neveikia, tik nuvilia mamą.

Nepasakysiu, kad tai praėjo be pasekmių mano psichikai. Ne, su saviverte man pakankamai normaliai, kas gana keista, reikia pasakyti.
Tačiau aš kaskart pratrūkstu, kai mane su kuo nors lygina. Nesvarbu, kokiu formatu, netgi jei aš tame lyginime laimiu, vis tiek mane tai siaubingai siutina.

O mamai į mano pasipiktinimą ir anksčiau buvo nusispjaut, ir dabar visiškai niekas nepasikeitė. Ji toliau bamba, kad štai šios jos pažįstamos dukra jau ištekėjo, o anos nusipirko butą ne su paskola, o iškart, o štai toji padarė mamai remontą.

O aš tai ir blogame darbe, ir į žmones vis niekaip neprasimušu, ir išvis niekam tikusi, net vaikų prigimdyti dar nesiteikiau. Tai girdžiu per kiekvieną pokalbį su mama.

Na puiku! Tik ji neatsižvelgia, kad pirmoji panelė ištekėjo „iš reikalo“ ir visa ta šeimynėlė gyvena su tėvais, todėl kad nuomai nepakanka pinigų.

O antroji nusipirko butą, nes pusę sumos jai davė tėvai, be to, ne skolon, o tiesiog dovanojo. Taigi, ji galėjo sau leisti tokį pirkinį.

Aš to klausiausi, tačiau iki paskutinio tylėjau, o dabar štai pagalvojau, o kokio velnio aš tyliu?

Man mama davė tik mokyklinį išsilavinimą, paskui buvo pasakyta, kad jei man reikia tų mokslų, tai pati įstosiu ir baigsiu, o mama tam neturi pinigų, nors tai ir netiesa.

Tuo metu mama gyveno su mano patėviu, kuris buvo normalus vyras ir buvo pasiruošęs apmokėti mano išsilavinimą, bet mama pareiškė, kad to nereikia.

Paprastai tariant,po mokyklos gavau paliepimą nedaryti gėdos šeimai ir spyrį į užpakalį – galvok pati, kaip gyventi tą gyvenimą. Gerai, kad nakvoti namie leido.

Viską, ką pasiekiau, aš realiai pasiekiau pati. Pati įgijau išsilavinimą, pati sutaupiau paskolai, pati radau darbą ir darau karjerą. Man niekas nepadeda.

Patėvio nebeliko, kai man buvo 20 metų. Mama gyvena jo bute, pati ji niekam neuždirbo, o ir ypatingos karjeros nepadarė, taigi, girtis aiškiai nėra kuo.

Ir aš pradėjau atsikalbinėti, lygindama mamą su kitomis moterimis. Tegu ir su savo viršininke. Ji ir atrodo puikiai savo amžiui, ir specialistė puiki, ir naują mašiną neseniai nusipirko.

O dar ji turi du vaikus, kuriuos užaugino viena. Abiem suteikė išsilavinimą, abiem nupirko nekilnojamą turtą, žodžiu, realizavo save visais frontais.

Kai ant mamos visa tai užverčiau pirmąkart, maniau, ji sprogs nuo riksmo. Veidas paraudo, venos išsipūtė, uch kaip ji šaukė.
– Kaip tu drįsti man tai sakyti?! Išvis, kas tu tokia esi? – rėkė mama.

Susibarėme, net stogas kilnojosi, bet užtai man taip palengvėjo, lyg toną nuo pečių nusimečiau. Ėjau namo, virškinau pokalbį ir mąsčiau. Priėjau vieną įdomią mintį – o kam aš išvis iki šiol bendrauju su tokiu toksišku žmogumi kaip mama?

Kuo daugiau galvoju tuo klausimu, tuo aiškiau suprantu, kad nustojus su ja bendrauti mano gyvenimas taps tik geresnis. Teliko ryžtis šiam žingsniui.