Mama nustojo su manimi bendrauti, nes aš susitikinėjau su vedusiu vyriškiu. Dabar jis mano vyras, tačiau tai nieko nekeičia

Mano mama gyva, bet aš su ja nesimačiau ir nebendravau jau 5 metus. Nors ir bandžiau lūkuriuoti jos prie namų, darbo ar parduotuvės, tačiau ji praeidavo pro šalį lyg aš būčiau tuščia vieta.

Iki šiol ji negali man atleisti, kad aš susidėjau su vedusiu vyru. Nors tuo momentu, kai tarp mūsų viskas užsimezgė, aš supratimo neturėjau, kad jis vedęs.

Jis padavė skyryboms praėjus 3 mėnesiams po to, kai mes pradėjome susitikinėti. Tada ir atskleidė šią savo paslaptį, apie kurią aš nė nenumaniau.
Buvo skaudu, aš jaučiausi siaubingai, turbūt todėl ir nubėgau paguodos pas mamą, tačiau vietoje jos gavau tik keiksmų laviną.

Mama turi savo požiūrį į tokias istorijas. Mano tėvas savo laiku metė mus, todėl kad irgi susirado kitą moterį, pusmetį gyveno tarp dviejų šeimų, o paskui susirinko daiktus ir išėjo.

Nuo tada mama nekenčia visų moterų, kurios kadaise buvo meilužėmis. Jos jai yra net ne žmonės, o kažkokios pamazgos. Ir štai netikėtai aš tapau viena jų. Mamai pasakiau tiesą, kad nežinojau apie jo šeimą.

Taip, mes susitikinėjome ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet mes du suaugę žmonės, kiekvienas turime savo reikalų ir problemų, todėl šis faktas nesukėlė man įtarimų.

O paskui jis pats prisipažino, kai jau padavė skyrybų pareiškimą. Iš pradžių jis lyg ir pasielgė nesąžiningai, bet paskui visgi prisipažino ir ne šiaip kabino man makaronus, o iš tiesų nusprendė išsiskirti ir pradėti naują gyvenimą su manimi.

Tačiau mama mano aiškinimų nė neklausė. Skėlė du antausius, iškeikė ir išstūmė iš buto, pareiškusi, kad nebeturi dukters, todėl kad tokios nevykėlės jai nereikia.

Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis, nors aš daug kartų bandžiau su ja pasikalbėti, kažką paaiškinti, įrodyti. Telefoną ji numesdavo, susitikimų laiką ignoruodavo.

Į vestuves nė nebandžiau kviesti, žinojau, kad neateis. Tačiau ji taip pat ignoravo ir žinutes apie mano nėštumą ir apie tai, kad jai gimė anūkas.
Jai visa tai paprasčiausiai nerūpi. Praeitais metais ji papuolė į reanimaciją, situacija buvo ant ribos, tačiau net tada nepanoro su manimi kalbėtis.

Vyras sako, kad man reikia tiesiog paleisti šią situaciją ir nustoti gadintis sau nervus. Mes turime vienas kitą, vaiką, mes turime gyventi dėl savęs, o aš niekaip negaliu to suvokti.

Kasmet atvažiuoju per jos gimtadienį, tačiau ji nė karto neatidarė durų. Nesuprantu, kaip ji gali taip elgtis su savo vaiku. Aš pati jau turiu sūnų ir neįsivaizduoju situacijos, kurioje galėčiau būti tokia negailestinga jam, kaip mano motina.

Ne tokią jau didelę nuodėmę aš padariau, kad mane taip baustų. Pastaruoju metu manyje ėmė busti pyktis motinai. Turbūt taip aš pakeičiu tuos jausmus, kurie mamai pasirodė nereikalingi.

Ir gyventi su šia našta sunku, ir numesti neįmanoma. Viliuosi tik, kad laikas išgydys.