Mama parašė dukteriai laišką apie savo senatvę. Ir šios eilutės jaudina iki sielos gelmių

Artimiausias žmogus pasaulyje mums yra mūsų mama. Ir nesvarbu, ar mažas vaikas, ar suaugusi moteris, mūsų mamoms mes visada liekame vaikais. Mama – tai geriausias ir kantriausias žmogus pasaulyje.

Mamos širdis ir mamos meilė neturi ribų. Ir labai liūdna stebėti, kaip kietėja vaikų širdys, kai jie užauga. Šis laiškas skiriamas visiems vaikams, kurie kartais pamiršta, kad jų mamos jau nebejaunos, kaip anksčiau ir dabar būtent joms reikia daugiau dėmesio ir kantrybės.

„Mano brangiausia gėlele! Brangioji mano dukrele! Rašau tau šį laišką ir prašau supratingai priimti tą laikotarpį, kurį aš dabar išgyvenu. Taip, aš jau ne tokia jauna ir greita, kaip anksčiau. Deja, bet aš senstu, mano vaikeli.

Kai mes su tavimi vakarais kalbėsimės apie gyvenimą, prašau tavęs, būk kantri ir nerėk ant manęs, kai aš po keletą kartų kartosiu vieną ir tą patį.

Prašau, prisimink savo vaikystę, kai aš skaitydavau vieną ir tą pačią pasaką po kelis kartus per dieną arba pasakodavau tas pačias istorija , nes tu jas mėgai.

Jei tu kada nors pastebėsi, kaip nerangiai aš naudojuosi kompiuteriu ar telefonu, prašau tavęs, nepyk ant manęs, būk kantri. Pabandyk suprasti, kaip aš jaučiuosi šiuo metu.

Prisimink, kaip aš vaikystėje mokiau tave paprasčiausių mums, suaugusiems, dalykų. Aš mokiau tave valytis dantis, laikyti šakutę rankytėje, šukuotis plaukus. Aš buvau kantri.

Kai aš būsiu visai sena, nepyk, kad nebespėsiu su tavimi. Nesinervink, kai aš lėtai slinksiu paskui tave, juk aš taip pat kažkada mokiau tave vaikščioti.

Tu žengei savo pirmuosius žingsnelius, aš laukiau ir tikėjau tavimi. Nepalik manęs vienos, kaip ir aš nepalikdavau tavęs. Leisk man ramiai ir neskubant nueiti savo gyvenimo kelią iki galo…

Jei aš kartais pamiršiu, apie ką tu su manimi kalbėjai, jei aš pamesiu pokalbio temą, prašau tavęs, nepyk ant manęs, nešauk, nereikšk savo nepasitenkinimo.

Geriau prisimink, kai tu buvai maža ir žinok, kad man svarbiausia, kad tu būtum šalia.

Aš visada vertinau, vertinu ir vertinsiu laiką, praleistą su tavimi. Aš prisimenu visas tavo šypsenas ir ašaras, kiekvieną tavo pergalę ir nesėkmę. Aš labai tave myliu, visa širdimi myliu, myliu labiau už gyvybę.

Pabandyk mane suprasti ir pajausti tai, ką aš dabar jaučiu. Pragyvenkim mano senatvę džiaugsmingai.“

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.