Mama seniai pažadėjo man mūsų šeimos namą prie ežero – bet po to, kai aš apmokėjau remontą, ji staiga pakeitė savo sprendimą

Nuo pat vaikystės aš mylėjau tą namą. Senas medinis kotedžas prie ežero, kvepiantis derva, karštomis vasaros naktimis ir mamos pyragų šiluma. Mes ten važiuodavome kiekvieną vasarą: maudydavomės iki mėlynumo lūpose, žvejodavome su tėčiu, užmigdavome girdėdami vandens šlamėjimą. Man tas namas buvo ne tik sodyba — jis buvo šeimos, meilės ir kažko tikrai artimo simbolis.

Kai man sukako trisdešimt penkeri, mama pasakė:

— Tu gi žinai, kad šis namas bus tavo. Seniai taip nusprendžiau. Tu jį labiausiai myli, tu visada už jį rūpinaisi.
Aš to nereikalavau — tiesiog tikėjau jos žodžiais.

Po metų namas pradėjo griūti: susikrypo pamatai, stogas prakiuro, langai tapo senos. Mama jau buvo senyvo amžiaus, ji neturėjo pinigų.

Aš be jokių kalbų pradėjau remontą. Atsisakiau atostogų, brangių pirkinių, daug ko… Visą įdėjau į tą namą. Brigada darbavosi visą vasarą. Važinėjau kiekvieną savaitgalį — tikrindavau, padėdavau, rinkdavausi dažus, rinkdavau baldus. Atrodė, kad įkvepiu laimingiausiai vietai žemėje naują kvėpavimą.

— Koks jis dabar gražus, — šypsojosi mama. — Tiesiog kaip naujas.
— Aš gi sakiau, jis gyvens, — atsakiau aš.

Po kelių mėnesių, kai namas jau buvo paruoštas, mes sėdėjome su mama ant verandos. Jai kažkas neramino.
— Klausyk, Laura… aš atidaviau namą Emilijai, — tyliai tarė ji.
— Ką? — aš iškart nesupratau.
— Ji dabar sunkioje situacijoje. Skyrybos, vaikas, jai nėra kur eiti. Juk ji tavo sesuo…

Aš tiesiog sėdėjau ir tylėjau. Viduje kažkas nutrūko. Mama net nepaklausė. Tiesiog paėmė ir atidavė. Nors metų metus sakė, kad namas mano. Nors aš į jį viską įdėjau. Nors Emilija niekada už jį nesirūpino, nevažinėjo, nesidomėjo.

Aš nepradėjau šaukti. Tik suspaudžiau pirštus iki skausmo ir išėjau. Kelias dienas negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Buvo taip skaudu, kad norėjosi verkti. Jaudėsi taip, tarsi iš tavęs išrovė širdį — ir sakė: «Na, juk tu stipri, susitvarkysi».

Tada paskambinau. Paklausiau:
— Ar bent pasigaili?
Mama atsakė:
— Tiesiog norėjau padėti abiem… Bet, turbūt, sukėliau skausmą ir tai, kuri visada buvo šalia.

Nuo tada rečiau važinėju. Mums sunku kalbėtis. Namas prie ežero man nebėra namai. Likusi vien tuštuma ir nepasitikėjimas. Ir žaizda, kurios nei laikas, nei atsiprašymai neišgydys.

Kartais išdavystės ateina ne nuo priešų, o nuo artimiausių. Meilėje duoti pažadai turi būti šventi. Ypač tarp tėvų ir vaikų. Juk sugriauti galima per sekundę — tai, kas statyta metų metus.