„Man pasisekė: aš sunkiai sirgau vėžiu ir kažkuriuo momentu, kai liga atsitraukė, aš supratau, kokia laimė tiesiog gyventi!
Tokiu momentu šydas nukrenta nuo akių ir tu supranti, kad žiūrėti į medį – didelis džiaugsmas, kad bėgantys pro šalį besipešantys vaikai – tai irgi didelis džiaugsmas.
Man pasikeitė optika. Aš gyvenu ne įtemptoje atsakymo į klausimus paieškos būsenoje, o džiaugsmo būsenoje dėl aplink mane verdančio gyvenimo. Ir čia aš suprantu – absoliučiai, iki gilumos – kad yra klausimų, į kuriuos atsakyti neįmanoma. Pavyzdžiui, į klausimą apie gyvenimo prasmę.
Jaunystėje tu dar bandai kažkaip rasti teigiamą atsakymą, tačiau su metais supranti, kad žmogus mirtingas, o gyvenimas begalinis, ir pasaulis begalinis, ir kad mūsų klausimai iš tiesų neturi reikšmės, tačiau didelę reikšmę turi pats jų kėlimas. Kai mes užduodame klausimus…ir manome, kad gauname atsakymus, tai labai gerai. Paskui praeina laikas ir tu supranti, kad ne, netinka – tu išaugai iš to atsakymo, kurį tu vakar sau davei, ir jau kažkaip kitaip matai gyvenimą.
…Aš supratau, kad man nepavyksta pastatyti tikslingos pasaulėžiūros. Man taip norėjosi, kad pastatas būtų gražus, kad visi mazgai sutaptų, kad ateitų atsakymai į visus klausimus. Aš supratau, kad visos mano koncepcijos sugriuvo, ir aš iki kelių stoviu griuvėsiuose. Ir staiga man pasidarė gera, kadangi atėjo jausmas: tu neprivalai atsakyti į visus klausimus, o turi tiesiog gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Todėl aš jums linkiu paprasčiausiai džiaugtis gyvenimu, todėl kad jis suteikia siaubingai daug progų pasidžiaugti. Ir mūsų uždavinys iš tiesų taip save pastatyti šiame gyvenime, prikvėpuoti aplink save tokią asmeninę erdvę, kurioje tau gera, ir kurioje gera žmonėms aplink tave.
