Man sunku suprasti, kam jam tėvai, kurie jį paliko? Kodėl suaugęs įsūnis ieško giminaičių

Mes su vyru kartu nuo 15 metų. Iš pradžių mokykla, paskui universitetas, jį baigus – bendras verslas. Mes patyrėme labai daug. Kai draugės nepavykus santuokoms klausdavo manęs, kur mūsų laimingo šeimyninio gyvenimo paslaptis, visada atsakydavau: atvirumas, pasitikėjimas ir nesibaigiantys dialogai.

Taip, per visus kartu nugyventus metus mes niekaip negalime atsikalbėti ir tai nuostabu.

Su tokiu klausimu kaip vaikai, mes nusprendėme neskubėti, iš pradžių patiems reikėjo užaugti ir sutvirtėti, o jau paskui galvoti apie tokią kolosalią atsakomybę.

Laimė, iš mano tėvų pusės spaudimo dėl anūkų nebuvo. Anyta iš pradžių bandė užsiminti, kad mums jau laikas juos nudžiuginti, bet po mūsų atsakymų, kad patys nuspręsime, kada metas, nusiramino.

Mūsų gyvenimas buvo panašus į ramią prieplauką, jei ir buvo audrų, jos buvo greitai išsprendžiamos pokalbiais prie arbatos su keksais.
Kai šventėme mano 30-ąjį gimtadienį ir mano draugai paklausė, kokios dovanos aš noriu, atsakymas buvo netikėtas visų pirma man – vaiko, mažo, mielo laimės kamuolėlio.

Aptarę tai su vyru, mes padarėme išvadą, kad pilnai galime aprūpinti ir mus, ir mūsų vaiką, be to, mes jau suaugę ir patyrę žmonės.
Po daugybės bandymų ir neigiamų testų mums teko kreiptis į medikus, kurie vyrui diagnozavo nevaisingumą.

Nusiminę, tačiau nepalūžę mes žinojome, ką daryti toliau – paimti mažylį iš vaikų namų. Mums, žinoma, norėjosi naujagimio, kad pilnai pajustume, ką reiškia būti tėvais. Mums tai buvo būtina, todėl nedelsiant surinkome visus būtinus dokumentus.

Dar pradžioje aptarėme, kad nieko neslėpsime. Mūsų miestelis mažas, taigi, neduok dieve, jis sužinos tiesą iš kažko kito. Ak taip, mes iškart nusprendėme, kad turėsime sūnų.

Dabar, kai jam 22 metai, nesu įsitikinusi, kad tiesa visada reikalinga. O viskas dėl to, kad jis nusprendė surasti savo biologinius tėvus. Tuo metu, kai jis pranešė savo sprendimą, man viskas griuvo, užvirė pyktis, juk jie paliko jį tada tik todėl, kad gimė neišnešiotas.

Kiek mūsų su vyru pergyvenimų, baimės ir ašarų buvo tada, ir tik mūsų tikėjimo dėka jis išsikapstė, užaugo ir tapo puikiu vyru.

Vyras palaikė jį, jis juk suaugęs, savarankiškas ir turi teisę pats tvarkyti savo gyvenimą kaip jam norisi. Kaip vyrams pavyksta suimti save į rankas? Mane ima purtyti vien nuo užuominos apie sūnaus planus.

Suprantu, kad jam svarbu žinoti, kad jis turi kraujo giminaičių, kad jis ne vienas. Tačiau jis turi mus ir artimesnių už mus nėra. Negaliu susitaikyti su ta pažintimi ir bendravimu. Žinau, kad tai jo teisė ir vis tiek man skaudu ir apmaudu, nieko negaliu su savimi padaryti.

Ir kaip man elgtis tokioje situacijoje? Galbūt pas kažką buvo panaši situacija, patarkite, ką man daryti? Nenoriu gadinti santykių su savo vaiku, bet ir priimti „naujų šeimos narių“ negaliu.