Maniau, kad visi universitetai, kuriems pateikiau dokumentus, manęs nepriėmė. Pasirodo, kad priėmė, tačiau tėvai man melavo

Maniau, kad prieš 4 metus visi universitetai, kuriems pateikiau dokumentus, man atsakė. Pasirodė, kad mane priėmė į penkis, o mano tėvai man sumelavo.

2020-aisiais metais baigiau mokyklą. Dėl sveikatos būklės mokiausi nuotoliniu būdu.

Mano tėvai geri, tačiau griežti ir per daug mane globoja. Aš jų pirmagimė ir atsižvelgiant į tai, kad motina susilaukė manęs gana anksti, galima sakyti, kad jie nežinojo, kaip mane auklėti.

Tačiau nepaisant to, mano tėvai – geri žmonės. Sprendžiant iš to, kaip jie mane auklėjo, jie tikrai puikūs žmonės, ypač mano tėvas. Jo moraliniai principai aiškūs, jis visada gina nuskriaustuosius, nesigėdija būti absoliučiai sąžiningu ir visada pasisako už tai, kas teisinga. Arba bent jau aš maniau, kad jis toks yra.

Baigusi mokyklą padaviau dokumentus į 7 aukštąsias mokyklas – universitetus ir akademijas.

Galvojau taip: „Reikia pateikti dokumentus į tuos universitetus, kuriems (mano manymu) aš tinku ir toliau veikti pagal aplinkybes.“ Jau ir nepamenu, į kokias būtent programas teikiau dokumentus. Tiksliai žinau, kad bandžiau patekti į astronomijos/astrofizikos programą, į 2 farmacijos programas ir vieną sveikatos priežiūros programą. Kitos dvi berods irgi buvo iš tiksliųjų mokslų srities, bet jau nebepamenu.

Kol laukiau pirmojo laiško, mano širdis nusirito į kulnus, kai perskaičiau, kad šis laiškas – tai atsisakymas. Gerai, nieko baisaus, tai buvo ne geriausias mano universitetas, taigi, viskas tvarkoje.

Paskui atsisakė antras. O paskui ir trečias.

Po to jau nebegalėjau jų skaityti ir atsisakiau užeiti į paštą, paprašiusi tėvų perduoti man informaciją. Pasitikėjau jais ir nenorėjau daugiau matyti atsisakymų. Pirmasis trejetas ir taip buvo per sunkus.

Įsivaizduokite, kaip aš jaučiausi, kai visi jie atsisakė manęs.

Žinau, kad turėjau kažką įtarti, tačiau to nebuvo. Aš paprasčiausiai buvau nepatyręs, patiklus 18-metis vaikas be jokios gyvenimiškos patirties, todėl priėmiau tai už gryną pinigą ir tiesiog nusprendžiau, kad tai aš siaubinga, kvaila, šiems universitetams netinkama vėpla. Mano tėvai iš visų jėgų stengėsi mane nuraminti, tikindami, kad vietinė kolegija – puikus variantas, jis mūsų mieste ir tinka mums finansiškai.

Nuo tada visąlaik jaučiau baimę, kad man atsakys, todėl net nebandžiau kažko imtis. Per kiekvieną egzaminą kolegijoje mane ištikdavo nerimo priepuoliai ir aš pastoviai darydavau klaidas, kurios man kainuodavo pusę pažymio.

Aš tiesiog nepasitikėjau savimi. Buvau nevykėlė, kvaila, buka idiotė, o mano tėvai nenusipelnė tokio bjauraus vaiko kaip aš.

Neseniai po daugybės nesėkmių man pavyko surinkti pakankamą balų skaičių, kad įstočiau į farmacijos programą, į kurią tėvai norėjo, kad įstočiau. Aš įstojau ir man reikėjo aktyvuoti paskyrą, kad sumokėčiau už studijas.

Tačiau niekaip negalėjau rasti universiteto laiško su mano nauju identifikavimo numeriu. Galų gale aš jiems paskambinau ir pokalbio metu paaiškėjo, kad mano vardu ir asmens kodu jau yra numeris, išduotas dar 2020 metais, tačiau jie su džiaugsmu atsiųs jį pakartotinai.

Bet jie lyg ir išduoda identifikavimo numerius tik tiems studentams, kurie buvo priimti?

Buvau susirūpinusi ir šiek tiek įtari. Tada pasirausiau savo pašte ir radau laišką apie priėmimą. Jis buvo datuotas 2020 metais ir buvo neperskaitytas. Dar labiau susipainiojusi, parodžiau jį tėvams. Jie susižvalgė ir tik gūžtelėjo pečiais. Jie papasakojo, kad šis universitetas priėmė mane į farmacininkų ruošimo programą prieš daug metų. Tiesiog jie man to nepasakė.

Negalėjau susivaldyti dėl visų kitų. Mama, panašu, abejojo, bet galiausiai tėtis pasakė, kad mane priėmė į daugumą jų. Į visus, išskyrus tuos pirmuosius, kurių atsisakymo laiškus aš perskaičiau.

Mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom, iš manęs lyg išsiurbė visą sielą. Manau, užvis blogiausia buvo tai, kad pastaruosius ketverius metus jie pastoviai man sakė: „O, gerai, kad tavęs nepriėmė; su tavo pasiekimais vietinėje kolegijoje tie universitetai tave gyvą suvalgytų!“ ir panašiai.

Jie man sakė, kad tada buvau nepakankamai gera, tačiau didžiavosi manimi, kad visu kitu išlikau tvirta.

Įdomu, kuo aš galėjau tapti, jei jie nebūtų melavę, o paprasčiausiai pasikalbėję su manimi. Įdomu, kuo aš galėjau tapti, jei man būtų leidę užsiimti tuo, kas man įdomu. Jau žinojau, kad mano tėvai nekentė manęs dėl to, kad norėjau studijuoti astrofiziką. Man pastoviai sakė, kad tai „vyriška profesija“ ir pan. Maniau, jie didžiuosis, kad jų dukra – astrofizikė, atsižvelgiant į tai, kaip jiems rūpi visuomenės nuomonė.

Tačiau nuo tada, kai man sukako penkeri, aš neturėjau „tikro“ gimtadienio ir nuo tada su manimi nebuvo susijusio jokio ypatingo įvykio/šventės… Manau, galėjau tai įtarti. Jie pasakė, kad vienintelis įvykis, kurį jie švęs kartu su manimi – tai farmacijos fakulteto baigimas, mano vestuvės ir galbūt mano pirmagimis. Ir daugiau nieko.

Dabar jaučiu, kad nenoriu nieko iš to. Noriu paprasčiausiai susisupti į antklodę ir pamiršti viską pasaulyje. Viską permąstyti. Viską perdaryti.