Mano buvęs vyras staiga praturtėjo, ir aš nusprendžiau sužinoti, iš kur atsirado pinigai, bet tiesa mane šokiravo…

Mūsų skyrybos buvo išspręstos vos prieš mėnesį — jo sprendimas, ne mano. Prekybos centro aikštelėje pamačiau akinamai baltą sportinį automobilį, ir iš jo išlipo jis. Anksčiau jis dirbo kasininku, o dabar — dizainerių drabužiai, brangus laikrodis, pasitikinti šypsena. Buvau mandagi: pasveikinau, sakiau, kad džiaugiuosi dėl jo. Atsakė man: «Ne tavo reikalas», — ir jis metė į mane pro langą šimtą eurų banknotą, po to išvažiavo.

Pakėliau banknotą — ir sustingau. Kampe buvo mažytė šypsenėlė, kurią kadaise nupiešiau aš pati ant vieno iš banknotų, kuriuos man padovanojo senelis prieš savo mirtį. Vadinasi, šie pinigai yra būtent tie.

Abejonės tapo nepakeliamos. Nuvažiavau pas senelio seną bičiulį ir partnerį. Jis sunkiai atsiduso ir papasakojo: senelis, norėdamas paremti mūsų būsimą šeimą, perdavė mano tuometiniam vyrui didelę sumą — nežinodamas, kad tas greitai mane paliks. Pinigai buvo skirti mums abiem, startui, saugumui. Bet iki manęs jie taip ir nepateko.

Nusprendžiau atgauti savo. Senelio draugo patarimu susitikau su advokatu — užtikrintu ir ramiu. Jis išklausė, pasiūlė pirmiausia pasikalbėti tiesiogiai su buvusiu, o tada, jei prireiks, kreiptis į teismą.

Nuėjome į jo namus. Butas — kaip iš blizgančio žurnalo. Advokatas išdėstė viską punktais: liudininkų parodymai paruošti, finansinius įrašus galima peržiūrėti, pinigų kilmė gali būti atsekama. Buvęs suprato, kad išsisukti nepavyks. Jo veidas krito, jis pradėjo nerimauti, o paskui sutiko: parduos turtą, grąžins dalį iš karto, likusią dalį — pagal mokėjimų grafiką.

Taip atsiskleidė paprasta tiesa: visas «staigus sėkmė» buvo pastatytas ant svetimų pinigų, kurie buvo skirti ir man. Godumas jį pats atidavė.

Po metų, sugrąžintomis lėšomis, atidariau veterinarijos kliniką — senelio atminčiai, kuris visą gyvenimą svajojo, kad užsiimčiau tuo, ką mėgstu. Atidaryme buvo jo draugas ir su pasididžiavimu stebėjo, kaip išsipildo svajonė. Šalia stovėjo žmogus, padėjęs man įveikti šį kelią — tas pats advokatas. Laikui bėgant jis tapo ne tik mano gynėju, bet ir mano žmogumi.

Tą šimtą eurų banknotą su šypsenėle laikau piniginėje. Man tai nėra apie pinigus. Tai apie senelio meilę, apie patirtą išdavystę ir apie jėgą, kurią manyje prabudino tiesa.