Mano mama, grįžusi iš darbo, niekada nebėgdavo nuo slenksčio skusti bulvių…

Puikus priminimas, kad poilsis mums labai svarbus. O liaudies išmintis mums primena: jei nesustojame patys, mus sustabdo ligos.

Mano mama, grįžusi iš darbo, niekada nebėgdavo nuo slenksčio skusti bulvių blynams. Ji priguldavo 20 minučių nusnausti ir tik po to imdavosi ruošos darbų.

Be to, ilgai kovojo su mano užsispyrimu, įrodinėdama, kad po mokyklos naudinga pažaisti „Tylos karalių“ , o ne sinusus-kosinusus. Pavyzdžiui pateikdavo epizodą iš „Maskva ašaromis netiki“, kuriame Katerina, grįžusi iš gamyklos, pirmiausia prisėda ant sofos pailsėti. Be to, su darbiniu kostiumu ir botais.

Tik man niekas nepadėjo. Aš maniau, kad poilsis – silpnųjų lemtis, o turintys tikslų turi dirbti 24 valandas per parą.

Draugė jau 10 metų neima atostogų. 10 metų moteris nesimaudo Juodojoje, Raudonojoje ar Viduržemio jūroje, nemato Teidės ugnikalnio, nevaikštinėja Budapešto, Krokuvos ar Prahos gatvėmis ir nesigroži Dnepro vaizdais. Ji miega 5 valandas per parą ir įnirtingai daro karjerą, nuoširdžiai tikėdama, kad bet kokia pauzė numes ją keliais metais atgal. Tik štai kūnas nuvilia: regėjimas suprastėjo, nervai pašlijo ir širdis dirba su permušimais.
Aš ilgai ėmiau iš jos pavyzdį, kol nesužinojau neutralios padėties dėsnio. Jis paprastas kaip Pitagoro teorema.

Bet kokiems pokyčiams gyvenime reikia stabtelėjimo. Stotelės. Galimybės atsikvėpti, nusibraukti prakaitą, suvalgyti lazaniją ir pasidažyti lūpas. Patikrinti kuro atsargas savo energijos bake, kad išvengtum rizikos užgesti kelio vidury.

Neįmanoma visu greičiu įsipaišyti į posūkį. Nerealu išeiti iš miško, nesustojus ir nenustačius, kur šiaurė ir pietūs. Niekas nepajėgus įsisavinti visų 6 pamokų be būtinų pertraukų.

Pauzės reikalingos kiekviename žingsnyje: prieš šuolį į vandenį ar į aukštį, prieš baigiamąjį akordą atliekant Bethoveną ar išdainuojant aukštą natą romanse, prieš išeinant į sceną ir prieš naujų santykių pradžią. Kad pameluotum ar pasakytum tiesą.

Mes sustojame per Kalėdų šventes ir degant raudonai šviesai. Čiuožėjas – prieš atlikdamas trigubą sukinį. Šachmatininkas – apgalvodamas sekantį ėjimą. O ignoruojant pauzes ir lekiant 200 km/h greičiu mus sustabdys aplinkybės – peršalimai ar pakankamai rimtos ligos, avarijos, gaisrai ir žemės drebėjimai.

Gyvenime viskas ritmiška: diena-naktis, žiema-vasara, įkvėpimas-išvėpimas. Net diskotekoje kaitaliojasi greitos ir lėtos kompozicijos. Net sporto salėje esantiems treniruokliams reikalinga profilaktika.

Taigi, kažkoks išminčius buvo teisus, tvirtindamas, kad gyvenime būtinai turi būti momentų, kai mums nieko nevyksta: mes paprasčiausiai sėdime ir žiūrime į pasaulį. O pasaulis tuo metu žiūri į mus.