Mano mama mane pagimdė būdama 17-os ir iš karto atsisakė… Aš užaugau globoje su mintimi, kad jai aš nerūpiu, kol po daugelio metų jos vyras nepasibeldė į mano duris…

Mano mama mane pagimdė, kai jai buvo vos septyniolika. To, žinoma, neprisimenu, bet taip sakė mano globėjai vaikų namuose, vėliau tai kartojo ir globėjų šeima. «Ji iš karto po gimdymo atsisakė tavo», — šie žodžiai buvo įkalti į galvą dar vaikystėje. Ilgą laiką stengiausi apie tai negalvoti, apsimetinėjau, kad man nerūpi. Bet iš tikrųjų viduje man visada buvo tuštuma. Norėjau žinoti: kokia ji yra? Koks jos balsas? Kodėl kai kurie turi mamą, o aš neturiu?

Kai man sukako dvidešimt, nusprendžiau jos ieškoti. Nežinau, ko tikėjausi. Gal bent apkabinimo. Gal paprasto «atleisk». Ilgai ruošiausi, sukdavau pokalbius galvoje, galvodavau, ką pasakysiu. Bet kai susitikome, viskas buvo visiškai kitaip. Ji žiūrėjo į mane kaip į svetimą. Ir pirmas dalykas, kurį pasakė:
— Pamiršk mane. Jei mano vyras sužinos apie tave, jis paliks mane.

Jaučiausi tarsi atsitrenkčiau kaktą į sieną. Žodžiai viską nukirto. Tyloje apsisukau ir išėjau. Tuomet pasižadėjau sau daugiau jos neieškoti, nepriminėti, nekišti nosies į jos gyvenimą. Galvojau: jei nereikalingas, tebūnie taip.

Praėjo metai. Beveik pripratau prie šio skausmo, nors kartais vis tiek kažkas neleidžia ramiai. Ir vieną vakarą išgirdau beldimą į duris. Atidariau — ant slenksčio stovėjo apie penkiasdešimties metų vyras, aukštas, su palto, raudonomis akimis. Iškart supratau, kas jis. Mano motinos vyras.

— Ar galima įeiti? — paklausė jis užkimusiu balsu.

Nukeliavome į virtuvę. Užviriau jam arbatos, bet jis jos nelietė. Ilgai tylėjo, rankoje sukdamas voką. Po to padėjo jį prieš mane ant stalo.
— Tai tavo, — tarė jis.

Atsidariau. Viduje buvo sena fotografija. Joje — kūdikis, suvyniotas į antklodę, ir jauna mergina su išsigandusia veido išraiška. Apstulbau. Iškart supratau: tai aš. O šalia — ji. Mano motina.

Nežinojau, ką pasakyti. Gerklė buvo sausa. Vyras atsiduso ir tęsė:
— Ji saugojo ją. Visą šį laiką. Sužinojau apie tave ne dabar, o seniai. Iš pradžių atsitiktinai radau šią nuotrauką, po to ji pati prisipažino. Bet maldavo manęs tylėti. Bijodama, kad jei viską sužinosiu, paliksiu ją. Turi suprasti, ji gyveno baimėje. Ir kita vertus, kentėjo.

Žiūrėjau į foto ir jaučiau, kaip viduje viskas susitraukia. Ant nuotraukos nugaros, drebėdamas rankraščiu, buvo užrašyta: «Mano sūnus. Atleisk man».

Man rankos nutirpo. Visą laiką maniau, kad aš jai niekas. Kad ji net vardo mano neprisimena. Pasirodo — prisimena. Taupė nuotrauką. Rašė šiuos žodžius. Gyveno su šia našta. Bet kodėl tada atsisakė manęs, kai atėjau pas ją prieš metus?

Vyras sėdėjo priešais ir taip pat sunkiai sulaikė ašaras.
— Ji yra silpna, — pasakė jis. — Ji tave mylėjo, bet neturėjo drąsos. Aš jos neteisinu, noriu tik, kad žinotum: tu jai visada egzistavai.

Aš tylėjau. Žaidžiau pirštais nuotraukos kampu. Man buvo skaudu, liūdna, karti. Per dvidešimt metų išmokau gyventi su mintimi, kad niekam nereikalingas. Ir staiga paaiškėjo — reikalingas. Bet tik tiek, kad laikyti nuotrauką slaptai. Ne tiek, kad pripažinti visam pasauliui.

Naktį nemiegojau. Laikiau nuotrauką rankose, apžiūrinėjau kiekvieną detalę. Jos veidas — jaunas, išsigandęs, bet mano veidas šalia. Mes kartu, nors tik vienoje nuotraukoje. Bandžiau suprasti: kas man stipriau — pyktis ar viltis?

Ryte vėl pažvelgiau į nuotrauką. Ir nežinojau, ką daryti toliau. Eiti pas ją? Atleisti? Ar palikti viską kaip yra?

Atsivėrus, sakysiu tiesiai, nežinau, ką daryti. Visada maniau, kad neturiu pasirinkimo. Pasirodo — yra pasirinkimas. Tik jis baisesnis, nei galėjau įsivaizduoti.

Todėl noriu jūsų paklausti: ar galėtumėte atleisti motinai, kuri atsisakė, bet visą gyvenimą laikė jūsų nuotrauką ir slapta prašė atleidimo?