Mano pažįstama jau kelis mėnesius gyvena senelių namuose. Kaip jai ten?
Kai paskambinau Marijai ir iš jos dukters išgirdau, kad mama senelių namuose, pasijutau lyg nesava. Dukra iškart ėmė teisintis. Esą, tai labai geras pensionas. Jie pastoviai ją lanko ir perduoda būtinus daiktus. Ji tarškėjo nenutildama, o aš tylėjau, juk paprasčiausiai negalėjau rasti žodžių.
Su Marija mes kartu dirbome. Ji žymiai vyresnė už mane, tačiau tai nesutrukdė mūsų draugystei. Tiesa, pastaruoju metu retai matėmės, juk ji išėjo į pensiją. Bendravimą daugiau palaikėme telefonu.
Tačiau pastaruoju metu ryšys dingo. Aš net galvojau, kad ji ant manęs supyko, todėl nustojau lįsti ir skambinėti. Bet žinoma, pergyvenau, juk blogos mintys lindo į galvą.
O čia toks posūkis – ji senelių namuose. Niekaip negalėjau sudėlioti šios dėlionės. Net jei jos butą okupavo giminaičiai, dukra turėjo savo atskirą nekilnojamą turtą.
Nedariau skubotų išvadų ir sužinojau, kur būtent yra Marija. Susiėmiau ir nusprendžiau ją aplankyti.
Kai draugė mane pamatė, neteko amo. Apkabino mane ir iškart ėmė aiškintis:
– Tu nepagalvok – manęs čia niekas nevijo. Aš pati čia atėjau. Kai dukra išsiskyrė su vyru ir liko gatvėje, supratau, kad negalėsime kartu gyventi. Štai ir sugalvojau tokį sprendimą.
Marija turi 5 kaimynus. Ji sako, kad jai čia patinka. O ir žmonės visi ramūs, geraširdžiai. Tik jų niekas nelanko.
– O pas mane dukra dažnai užbėga. Vaisių, saldumynų atneša. Bet čia gerai maitina. Neprabangiai, bet vis tiek. Tiesa, kai dukra atneša naminio maisto, visi subėga pas mane,- juokiasi Marija.
Kai mes susėdome gerti arbatos, viena močiutė prabilo:
– Mano sūnus buvo man viskas. Kol buvo mažas, žingsnio be manęs nežengė. Visi sakė, kad užaugs mamyčiukas. Ir kas galiausiai? Suaugo ir metė mane…
Paskui susizgribo dar viena:
– O mano – didelis viršininkas. Tiesiog neturi man laiko.
– Išvis mes čia stengiamės nekalbėti apie vaikus, kad negraudintume širdies. Ką išsiauklėjome, tą ir turime,- atsiduso Marija.
Apėjau visus senelių namus ir supratau, kad visi privalumai, nupasakoti Marijos – išgalvoti. Ji tiesiog ieškojo pateisinimo. Ne sau – dukrai.
Ten siaubingai maitina. Prižiūri irgi blogai, todėl visur tvyro nemalonus kvapas. Personalas paprasčiausiai nespėja visų apeiti, juk neužtenka rankų. Ypač baisu gulinčiųjų palatose. Jie priversti vienas kitam padėti. Arba kviestis į pagalbą vaikštančius kaimynus.
Aš suprantu, kad Marijos dukra nė nesuko galvos. Tiesiog išgrūdo motiną į pirmus pasitaikiusius senelių namus. Bent jau būtų pasivarginusi rasti mokamą įstaigą, kur bent priežiūra atitinkama.
Prieš išeinant prie manęs priėjo seselė ir šnibželėjo į ausį, kad pas Mariją iš tiesų niekas neateina. Ji paprašė lankyti ją dažniau, juk ji dažnai verkia ir liūdi. Štai ir iškilo visa tiesa.
