Mano sūnus nesikreipė į mane beveik metus. Kai jis pagaliau atsiliepė — jo žodžiai apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis…

Kai mano sūnus persikėlė gyventi pas savo merginą, džiaugiausi kaip galėdama: pirkau jiems virtuvės spalvų rankšluosčius, dėjau naminius kepinius į maišelį, galvodama — štai, prasidėjo suaugusiųjų gyvenimas. Jie gyveno tik 10 minučių nuo manęs. Dešimt! Mano galvoje sukosi paprastas vaizdas: «Užeisiu arbatos sekmadienį», «Atvyks šeštadienį pusryčių», «Paskambins vakare — pasikalbėsime».

Savaitė — tylu. Kita — taip pat. Telefoną padėjau ant palangės, kad geriau būtų ryšys. Padidindavau garsą, kad nepraleisčiau jo skambučio. Virtualiai ruošiau jo mėgstamą sriubą — rašiau, kad apsilankytų. O jis neatvykdavo. Rašiau: «Kaip tu?» — matydavau pilkas varneles. Siųsdavau juokingą lipduką — atsakymo nesulaukiau.

Kartais pervesdavau jam pinigų su prierašu «maistui» arba «kuro», tarytum finansinė priežiūra galėtų įveikti tylos sieną. Pervedimo «baigta» — ir vėl tylu. Atrodė, tarsi leidžiu nematomą meilės balioną, kuris pakyla į svetimą dangų, nepalikdamas net šešėlio.

Labiausiai skaudino ne atstumas. Labiausiai skaudėjo laukti žingsnių laiptinėje ir suprasti: tai ne jis. Stalą ruošti «atsargai» ir grąžinti lėkštę atgal. Skalbti virtuvinį rankšluostį, ant kurio taip ir nebuvo likusios jo žymes. Užstodavau save keistenybėse: užkaisti arbatinuką 20:03 — tuo laiku, kai jis anksčiau skambindavo su «mama, dabar užeisiu penkias minutes».

Ir štai praėjusią savaitę vėl jį surinkau. Pirmą kartą — «abonentas kalba». Antrą — «nėra atsakymo». Trečia, ketvirta, penkta — susipainiojau. Pirštai virpėjo, širdis plakė į smilkinius, kambaryje skambėjo tyla. Pagaliau — signalas, spragtelėjimas, jo balsas:
— Alio.
— Sūnau… — iškvėpiau, — noriu tik išgirsti tave.
— Mama, aš užsiėmęs. Iš viso… neskambink taip dažnai. Gerai?

«Neskambink taip dažnai». Žodžiai krito kaip dangtis, ir aš supratau, kad stoviu prieš uždarytas duris — ne jo namuose, o mūsų «mes». Pasakiau «gerai» ir išjungiau telefoną. Paskui ilgai sėdėjau virtuvėje, pirštu vedžiodama puodelio pėdsaką — tarsi būtų galima lengvai ištrinti skausmą kaip arbatos žiedą ant stalo.

Naktį nemiegojau. Prisiminiau, kaip jis bijojo audros būdamas ketverių ir slėpėsi pas mane po apklotu. Kaip mes skaitėme «Mažąjį princą» ir ginčijomės, kuo primena baobabai. Kaip sakiau sau: «Paleisk, tai branda; duok erdvės». Ir visgi viduje glostė: kodėl «erdvė» atsirado be manęs?

Ryte atidariau langą ir įleidau šaltą orą. Ir pirmą kartą per ilgas mėnesius sąžiningai ištariau garsiai: «Pavargau laukti». Ne iš meilės — iš laukimo, kuriame manęs nėra.

Nustojau skambinti. Ne iš nuoskaudos — dėl rūpesčio sau. Įstojau į knygų klubą (keista buvo kalbėtis apie romanus su žmonėmis, kurie nepažinojo mano sūnaus iš mokyklos nuotraukų — ir tai buvo palengvėjimas). Užsirašiau savanore prieglaudoje, kur šeštadieniais vedžioju nedrąsią kailinę su auksinėmis akimis; iš pradžių ji šoko nuo rankos, o paskui padėjo snukį man ant kelių — ir pirmą kartą per ilgą laiką pravirkau ne iš vienatvės, o iš dėkingumo. Vakare žingsniavau greitu žingsniu palei upę, sugrįžau namo su raudonu veidu, uždegiau žvakę ant palangės — ne švyturį kam nors, o šviesą sau.

Skausmas niekur nedingo — jis tapo tylesnis. Dabar jis kaip randas: kartais maudžia per lietų, bet primena apie tai, kad gyju. Nustojau mylėti sūnaus. Tik nustojau įrodinėti savo meilę tam, kuris šiuo metu nėra pasirengęs jos priimti. Jei norės — jis ras kelią. Aš palikau raktą po kilimėliu — sąlyginai ir pažodžiui. Bet laikyti duris atvertas — nebėra mano pareiga.

Šiame naujame ritme staiga pamačiau paprastą dalyką: meilė — tai srautas. Ji turi judėti abiem kryptimis. Jei vanduo praeina nepalikdamas žymės, reikia ieškoti vagos, kur jis pagirdys — mane pačią, mano mintis, tuos, kurie yra šalia ir vertina mano buvimą kartu.

Kartais pats švelniausias dalykas, kurį galime padaryti dėl savęs ir tų, kuriuos mylime, — nustoti vytis, atsisukti veidu į gyvenimą ir iš naujo surinkti savo dieną iš mažų šiltų dalykų: gero arbatos puodelio, knygos puslapio, kailio ant kelių, kaimynės juoko, kuri nors ir ne giminė, bet visuomet mielai pasitinka.

O kaip jūs manote, ar verta toliau belstis — ar tam tikru momentu teisinga nuleisti ranką ir nukreipti šilumą ten, kur jos laukia?