Mano tėtis kiekvieną mėnesį nešdavo mamai į kapą vieną raudoną rožę. Ir tik po to, kai jo nebebuvo, supratau, ką tai iš tikrųjų reiškia…

Ilgai nesupratau tėčio. Kiek save prisimenu, kiekvieną mėnesį jis išeidavo iš namų su viena vienintele raudona rože. Nei puokštės, nei kaspinų, nei atviruko. Tiesiog rožė, kruopščiai suvyniota į popierių. Ir visada grįždavo tylus, tarsi jis kapinėse paliktų ne gėlę, o dalį savęs. Augau ir vis daugiau galvodavau: kodėl? Kas tai ypatingo? Kartais tiesiai jo klausdavau. Jis šypsodavosi savo liūdna šypsena ir vis sakydavo tą patį: „Tai mūsų su mama dalykas.“ Ir tiek. Pykau. Norėjau konkretumo, o jis tarsi uždarydavo šią temą.

Paauglystėje man atrodė, kad tai kažkokia keistenybė. Net gėdijausi, kai draugės klausdavo, kodėl tavo tėtis visada su rože eina į kapines. Atsakydavau nepaaiškindama: na, jis turi savo išdaigas. Tačiau viduje man buvo skaudu. Mačiau, kaip jis grįžta nuo mamos kapo, sėda ant sofos, tyli, o akyse matėsi ilgesys, toks gilus, kad jo nebuvo galima nei apibūdinti, nei paslėpti. Tada dar nesupratau, kad tikra meilė nesibaigia mirtimi.

Bėgo metai. Tėtis senėjo, bet nepraleido nė vieno mėnesio. Net kai kojos nenorėjo klausyti, jis vis tiek eidavo. Net kai rankos skaudėjo, jis laikydavo tą rožę. Bandžiau ginčytis, sakydavau, kad mama vis tiek nemato, kad jis kankina save. O jis atsakydavo: „Tu dar per maža, nesupranti. Tai ne dėl jos. Tai dėl mūsų.“ Ir aš nutilsdavau, nes jo balse buvo girdima tokia tvirtybė, su kuria negalėjai ginčytis.

Kai tėtis mirė, likau viena su jo daiktais. Tai buvo skaudu. Kiekviena marškinių kvapas priminė jį, kiekvienos knygos skirtukai. Peržiūrėdama viską verkiau. Senosios komodos stalčiuje radau užrašų knygelę. Mažytę, nusitrynusią, su pageltusiais lapais. Ją atvėrusi, pajutau, kaip širdis suplakė greičiau. Ten buvo užrašai apie jo gyvenimą su mama. Trumpi užrašai: „Šiandien ji šypsojosi“, „Šiandien susipykom, bet susitaikėm“, „Šiandien ji pasakė, kad myli mane“. Ir paskutiniame puslapyje, drebančia ranka: „Raudona rožė — tai mūsų priesaika amžinam laikui. Vestuvių dieną pasakiau jai: kol turėsiu jėgų, kiekvienais metais nešiu tau raudoną rožę. Vieną, nes esi vienintelė man. Visam gyvenimui.“

Aš verkiau taip, kaip niekada anksčiau. Prieš akis stovėjo jų vestuvės, nors jų nemačiau, bet tarsi jaučiau, kaip jis taria tuos žodžius. Suvokiau, kad visus tuos metus jis vykdė pažadą, duotą jaunystėje. Ne dėl pasirodymo, ne iš įpročio, o dėl ištikimybės, kurią nešė per dešimtmečius.

Nuo tada į meilę žiūriu kitaip. Nustojau tikėti gražiais žodžiais ir garsiais prisipažinimais. Tikra meilė — ją rodo veiksmai. Tai, ką žmogus daro, net jei niekas nemato. Tai, kad laiko priesaiką, nors jau nėra kam jos priminti. Tai, kad eina su rože į kapines, nes pažadėjo.

Dabar aš pati einu prie jų kapų. Nešu vieną raudoną rožę ir dedu ją tarp jų. Stoviu ir tyliai sakau: „Tėti, aš viską supratau. Didžiuojuosi jumis abiem.“ Ir atrodo, lyg jie būtų šalia. Jaučiu, kaip ši rožė sujungia juos ir mane. Matyti, kad meilė nemiršta, ji tiesiog keičia formą.

Kartais norisi šaukti pasauliui: branginkite tuos, kurie yra šalia, kol dar galima juos apkabinti. Neatidėliokite žodžių vėliau, nesaugokite aplinkos šilumos. Nes kai lieka tik atsiminimai ir gėlė ant kapo, širdis plūsta skausmu dėl to, kad nespėjai, nepasakei, nepadarei.

Mano mama ir tėtis mane išmokė paprastų dalykų: meilė — tai ištikimybė, pagarba, tai rožė, atnešta net per audrą.

Ir dabar žinau tiksliai: yra jausmų, kurie stipresni už laiką ir mirtį.🌹