Mano tėvai nesugebėjo nieko pasiekti gyvenime, neturiu už ką juos gerbti

Nemeluosiu ir sąžiningai prisipažinsiu, kad neapykanta tėvams buvo visada. Esmė tame, kad jie absoliučiai nieko nepasiekė gyvenime. Ir niekada nesistengė kažko pasiekti.

Man teko viską daryti pačiai, be jų pagalbos ir palaikymo. Eiti pirmyn, klysti, kažko siekti. Ir viskas būtų neblogai, tačiau dėl tėvų visuomenė mane dažniausiai priima kaip šiukšlę.

Turbūt dauguma vaikų iš vidutinių statistinių šeimų negalės manęs suprasti. O jei šeima pasiturinti, tikrai nesupras. Ir pasakys, kad tėvus būtina gerbti ir tuo labiau nekalbėti įžeidžiamai mamos ir tėtės adresu.

Tačiau lengva kalbėti, kai pats nesi tame kailyje ir nežinai, ką tai reiškia. Įsivaizduokite, kad aš pastoviai patekdavau į gana nemalonias situacijas ir mano pėdomis visada sekė skurdas ir nesėkmės. Tik pastaruoju metu situacija pasitaisė mano pastangų dėka.

Bet iš tiesų reikalas ne tame. Maždaug prieš 2 metus aš sutikau vaikiną, priėmusį mane tokią, kokia esu. Su visais privalumais, trūkumais ir problemomis. Jo šeima kaip tik labai pasiturinti.

Mano draugės plakė liežuviais, kad aš susitikinėju su juo dėl jo finansinės padėties. Tačiau tuomet aš jau seniai dirbau ir išlaikiau pati save, be to, neblogai.

Tačiau… aš dažnai gėdijuosi socialinės prarajos tarp mūsų šeimų. Lyg aš tempčiau jį žemyn, o jis visa tai kęstų. Jis pastoviai man sako, kad myli mane ir negalvoja apie socialinį statusą. Bet aš negaliu nusiraminti ir ši mintis nuolat yra mano galvoje.

Iš tų pačių draugių aš girdžiu, kad reikia džiaugtis, kaip man pasisekė, o ne krimstis. Jos teisios. Šis vaikinas – geriausia, kas nutiko mano gyvenime. Jis seniai nori supažindinti mane su savo tėvais, tačiau aš kaskart randu priežasčių atsisakyti.

Bijau tiesiog apsigėdinti prieš jo giminaičius, juk ten visi daktarai ir teisininkai. Ir savo vaikus jie auklėjo atitinkamai. O aš niekada to neturėjau. Todėl ko man ten lįsti.

Perskaičiau kelias psichologines knygas apie tokias problemas. Ten sakoma, kad net jei žmogus išlipo iš skurdo, jis lieka jo galvoje. Ir galbūt liks visą gyvenimą. Tai liūdna prognozė, bet turbūt taip ir yra.

Taigi, kol kas neaišku, kas bus toliau. Man patinka šis vaikinas, aš ne prieš sukurti su juo šeimą. Galbūt viskas ir bus gerai. Juk aš pati daug pasiekiau, o ir su tėvais santykių nepalaikau, todėl jie niekaip negalės mums sutrukdyti.