Mano vaikinas norėjo, kad savaitgalį prižiūrėčiau jo septynerių metų dukrą, bet aš pasakiau, kad daugiau to nedarysiu už dyką

Kai jis šeštadienį ryte atvežė ją prie mano namų, atidariau duris ir dar prieš įsileisdama ištariau:
– Pirmiausia sumokėk.
Jis suraukė antakius, bet įspraudė man į delną kelias kupiūras. Jaučiausi nejaukiai, bet viduje degė kita mintis – parodyti, kad mano laikas irgi turi vertę.

Vėliau tą patį vakarą jo dukra priėjo prie manęs ir paklausė:
– Teta Rūta… o tėtis sakė, kad tu dabar esi auklė?
Vos neužspringau arbata. Jos didelės akys buvo tokios rimtos, lyg ji bandytų atskleisti suaugusiųjų paslaptį.

– Ne, Saule, – nusišypsojau, nors viduje viskas susiveržė. – Tiesiog kartais suaugę susitaria dėl įvairių dalykų.
– Bet tėtis sakė, kad auklėms moka pinigus. O tu juk beveik mano mama. Ar beveik mamoms irgi reikia mokėti?

Sustojau tarsi įbestas kuolu. Vaikiškas klausimas, į kurį nėra teisingo atsakymo. Pasakysi „taip“ – pagalvos, kad esu šalia tik dėl pinigų. Pasakysi „ne“ – grįš pas tėtį ir vėl klausinės. Atsisėdau šalia jos, atsargiai paliečiau petį.

– Žinai, kartais suaugusiems sunku. Mes galime vieni kitus mylėti, bet vis tiek ginčytis. Juk tu su draugėmis irgi kartais susipyksti?
– Taip, – linktelėjo ji. – Bet mes paskui susitaikom. O jūs ką, nenorit susitaikyti?

Jos paprastumas kirto tiesiai į širdį. Pajutau gėdą – prieš ją, prieš save, prieš jos tėvą.

Kai Saulė užmigo, ilgai vaikščiojau po kambarį. Juk esmė buvo ne piniguose. Mane žeidė tai, kad jis per dažnai laikė mano laiką savaime suprantamu dalyku. Pirmiausia – prižiūrėti dukrą, paskui padėti su pamokomis, paskui – paimti iš būrelio. Visa tai be „ačiū“, be klausimo, ar man patogu.

Prisimenu, kaip vieną vakarą jis grįžo vėlai, numetė raktus ant stalo ir pasakė:
– Tu juk vis tiek buvai namie, Rūta. Nebūtų buvę sunku paimti Saulę iš šokių.

Tada patylėjau. Bet viduje kažkas trūko: „O kodėl aš privalau?“

Kitą rytą Saulė vėl mane nustebino. Valgėme avižinę košę, kai ji staiga tarė:
– Aš nusprendžiau, kad tu man ne auklė. Tu – kaip katytė, tik didelė.
– Kodėl katytė? – nusijuokiau.
– Nes tėtis visada šypsosi, kai tu šalia. O katytės irgi taip daro: atsisėda ant kelių, ir visiems gera.

Nepajutau, kaip perbraukiau ranka per jos plaukus. Šitas vaikas mokėjo nugriauti visas sienas greičiau nei bet kuris suaugęs.

Vakare grįžo jos tėvas. Pavargęs, bet išvydęs dukrą tuoj pat nušvito. Jie apsikabino, o aš žiūrėjau su keistu jausmu – meilė ir švelnumas maišėsi su nuoskauda.
– Na, kaip savaitgalis? – paklausė jis.
– Gerai, – atsakiau šalčiau, nei norėjau.

Saulė įsiterpė:
– Tėti, o Rūta ne auklė!

Jis pažvelgė į mane, ir ore pakibo tyla.
– Vėliau pasikalbėsim, – tyliai tarė jis.

Tas pokalbis įvyko naktį, kai dukra jau miegojo.
– Tu rimtai? – pradėjo jis. – Norėjai, kad mokėčiau tau už tai, jog praleidi laiką su Saule?
– Aš norėjau, kad suprastum: mano laikas turi vertę, – pasakiau drebančiu balsu. – Tu net neklausi, ar man patogu. Tiesiog pastatai prieš faktą.
– Bet juk tai mano dukra! Aš maniau, kad tu ją myli.
– Myliu, – pripažinau, ir akyse kaupėsi ašaros. – Bet tai nereiškia, kad viską gali suversti man.

Jis suirzęs pakilo nuo kėdės, nuėjo prie lango.
– Žinai ką? Jei tu matai mūsų santykius kaip sandorį, gal mums reikia viską permąstyti.

Žodžiai trenkė kaip šaltas dušas. Aš tylėjau. Tą naktį nuėjome miegoti nusisukę vienas nuo kito.

Praėjo savaitė tyloje. Susitikinėjome retai, darbai, pasiteisinimai. Įtampa kabėjo ore. Ir staiga penktadienį vakare jis paskambino:
– Rūta, man komandiruotė. Ar galėtum pažiūrėti Saulę?

Atsidūsau giliai.
– Tu vėl nori, kad tai daryčiau už dyką?

Kitame gale nutilo.
– Ne, – galiausiai pasakė. – Noriu, kad tai padarytum todėl, kad ją myli.

Ilgai tylėjau.
– Gerai, atvežk.

Tas savaitgalis buvo ypatingas. Su Saule piešėme akvarele, kepėme sausainius, skaitėme pasakas. Ji vis juokėsi, lindo prie manęs, kartojo: „Aš tave myliu“. Ir aš pagavau save galvojant: štai kas svarbiausia. Ne pinigai, ne prievolės, o ryšys.

Sekmadienio vakarą, kai tėtis atėjo, Saulė pribėgo prie jo ir sušuko:
– Tėti, aš nusprendžiau, kad noriu turėti antrą mamą!

Jis sustingo, pažvelgė į mane – sumišęs, bet akyse sužibo viltis. O man širdis susispaudė. Tai buvo pasirinkimas, nuo kurio nebėgsi.

Tą vakarą kalbėjomės iki paryčių. Ne apie pinigus, o apie ateitį. Jis prisipažino, kad bijo mane prarasti ir dažnai būdavo savanaudis. Aš išliejau savo nuovargį, pasakiau, kad man reikia pagarbos ir dėmesio mano laikui. Mes ginčijomės, verkėme, bet pirmą kartą per ilgą laiką kalbėjome kaip tikri partneriai.

Nuo tada praėjo keli mėnesiai. Susitarėme dėl naujų taisyklių: dalintis atsakomybes, dėkoti net už smulkmenas, klausytis vienas kito. Aš nebesijaučiau aukle. Tapau jų mažos šeimos dalimi.

Kartais, kai Saulė užmiega tarp mūsų, jis tyliai pakužda:
– Ačiū, kad esi.

Ir tada suprantu: nėra tokio atlygio, kuris galėtų prilygti šitam paprastam „ačiū“.