Maža didelės meilės istorija. Mes susipažinome Vilniuje…

Mes susipažinome Vilniuje, kai Arūnas mokėsi vyresnėse klasėse, aš buvau 13 metų vyresnė ir jau dirbau konstruktore gamykloje bei savaitgaliais uždarbiavau matematikos repetitore. Taip susiklostė aplinkybės, kad Arūnas per mano mamą pateko pas mane ruoštis egzaminams.

Mes mokydavomės šeštadieniais. Iš pradžių tai buvo paprasčiausios pamokos, bet paskui atsirado simpatija, be matematikos mes daug plepėdavome įvairiomis įdomiomis temomis. Vėliau aš supratau, kad įsimylėjau šį vaikiną lig ausų, bet nepalaikiau šios minties, kadangi amžiaus skirtumas tarp mūsų buvo didžiulis.

Tačiau viskas pasikeitė, kai vieną šeštadienį Arūnas atėjo su gėlių puokšte ir saldainiais. Mes abu nesupratome kas vyksta ir ką su tuo daryti. Mes tiesiog mylėjome vienas kitą. Labai smarkiai mylėjome.

Paskui Arūnas įstojo į Klaipėdos universitetą. Į Vilnių grįždavo kartą per mėnesį per išeigines ir per atostogas.
Mes daug susirašinėdavome kaip draugai. Pas juos universitete buvo filosofijos užsiėmimai, jie aptardavo ten svarbius klausimus, žiūrėdavo įdomius filmus. Jis laiškuose man visa tai pasakodavo.

Kai jis grįždavo atostogoms į Vilnių, mes eidavome į parodas, muziejus, vaikštinėdavome ir daug daug plepėdavome.
O paskui ėmėme ir susituokėme. Tuo metu Arūnas mokėsi trečiame universiteto kurse. Mes net tėvams nieko nesakėme. Pranešėme jau paskui. Tėvai netikėjo mūsų sąjunga, bet praėjus daugeliui metų pakeitė savo nuomonę.

Aš persikėliau į Klaipėdą, įsidarbinau, mes nuomojomės nedidelį butą. Iš pradžių net nežinojome, ar mes turėsime vaikų.
Man buvo 37. Pagal tuos laikus tai buvo amžius, kuriame drįsdavo gimdyti tik pačios drąsiausios. Tačiau paskutiniame Arūno universiteto kurse mes tapome tėvais, aš pagimdžiau sūnų, o po dviejų metų – dukrą. Pasistatėme didelį jaukų namą. Dabar vaikai jau turi savo šeimas, mes tapome močiute ir seneliu.

Mes kaip ir anksčiau kartu vaikštome į parodas, į teatrą, žiūrime įdomius filmus. Vyras iki šiol nuolat dovanoja man gėles. Jis žino, kad aš jas labai mėgstu. Su metais mes neišbarstėme romantikos. Visada švenčiame vasario 14. Namuose rengiame romantišką vakarienę ar išsiruošiame pasėdėti restorane, pasivaikščioti kartu.

Atsimenu, per vestuves vienas giminaitis pasakė mums, kad šeimyniniame gyvenime labai svarbus atlaidumas vienas kitam. Tuo metu aš pagalvojau, koks dar atlaidumas?

Prie ko čia jis? Bet su metais aš supratau, kad taip, atlaidumas ir humoro jausmas – tai du būtini santuokos atributai. Visi žmonės neidealūs, net mylimi žmonės, reikia mokėti nepastebėti blogo arba, dar geriau, kartu pasijuokti iš jo.

Ir dar aš manau, santykiuose yra kažkas, kas galbūt net svarbiau už meilę. Tiksliau, tai tas jausmas, nuo kurio ir prasideda meilė – pagarba. Mes pamilome asmenybę vienas kitame, kalbėjome viena kalba, o ir dabar kalbame.

Turbūt todėl viskas mums ir susiklostė.