Mes buvome šeima, kur negatyviai mąstė net vaikai. Viską pakeitė vienas klausimas

Ir ši nauja mūsų šeimos versija man labai patinka…

Magiška dėkingumo galia…

Mes buvome nepatenkinti gyvenimu ir vienas kitu nuo paties anksčiausio ryto: „Kur mano juodos kojinės? Kodėl tu jų vėl neišskalbei?“

„Cukrus baigėsi, tu ką, negalėjai nupirkti cukraus pakeliui namo, aš juk prašiau!“

„Mano naujasis skėtis sulūžo! „Todėl, kad tavo mama nusprendė sutaupyti normaliam skėčiui ir nupirko kinišką š…“

„O tavo tėtis negali susirasti geresnio darbo, kad aš galėčiau pirkti ne kinišką š…!“

Grįždami namo iš darbo, mokyklos ir vaikų darželio, mes toliau dalijomės savo negatyvia nuotaika, mums blogai buvo viskas aplink – oras, kainos parduotuvėse, kolegos darbe, klasiokai, žaislai, drabužiai, filmai, muzika, sportininkai… Ir kažkuriuo momentu aš staiga išnirau iš šio nesibaigiančio pykčio ir nepasitenkinimo srauto ir lyg pamačiau mūsų šeimą iš šalies.

Mes buvome siaubingi. Problemos, kurios normalioje šeimoje buvo nevertos nė minutės dėmesio, mūsiškėje buvo pakeliamos kvadratu ir įgaudavo tokią reikšmę, lyg nuo jų priklausytų mūsų gyvenimas!

„O yra nors kažkas, kuo tu šiandien patenkintas?“- netikėtai pačiai sau sušukau įširdusi, kreipdamasi į vyrą.

Virš šeimos stalo pakibo tyla. Sūnūs nusprendė, kad klausimas buvo skirtas kiekvienam jų ir staiga taip pat susimąstė.

„Darželyje šiandien buvo labai įdomu“,- atsakė jaunėlis.

„Mokytoja pagyrė mano piešinį“,- iš paskos sušuko vyresnysis.

Vyras tylėjo.

„Puiku! Vadinasi, gero per dieną irgi nutinka! O mes net nepastebime… Taip, žiū, gėris palauks, palauks ir nesulaukęs, kad jį pastebi, paliks mus visam laikui. Ir visas mūsų gyvenimas susidarys tik iš blogo“.

Jaunėlis suklapsėjo blakstienomis, nuo tokių pranašysčių gatavas apsižliumbti.

„Mama pajuokavo,- burbtelėjo vyras. – Jos juokeliai amžinai kvaili“.

„Ir arbata labai skani, mama! – suprato žaidimo taisykles vyresnėlis. – O dar man tetulė lauke leido paglostyti savo šunį ir šuo labai džiaugėsi!“

„Stebuklas! O mano darbe šiandien nebuvo riksmų ir skubos. O kai ėjau namo, vėjas buvo šiltas ir malonus, ir taip norėjosi dar pasivaikščioti.“

Vyras tą vakarą taip ir neprisipažino, ką gero jis pastebėjo aplink save. Ir aš galbūt būčiau pamiršusi šį netikėtą dialogą, tačiau vaikai neleido to padaryti. Sekančią dieną, kai tik mes sėdome vakarieniauti, jie džiugiai „atsiskaitė“:

„Mama, šiandien pas mane buvo 3 „gero“: draugas mane pavaišino saldainiu, radau gražią lazdelę ir per pietų miegą sapnavau gerą sapną“. „O pas mane 10 iš matematikos ir per kūno kultūrą atbėgau greičiausiai iš visų“.

Tai buvo labai miela. Pažvelgiau į vyrą: „O kas gero nutiko pas tave, brangusis? Už ką tu dėkingas šiai dienai?“ „Už tai, kad pakako pinigų sumokėti už elektrą, dujas ir internetą,- atsakė jis, siurbčiodamas arbatą. – Užteks? Na ir arbata skani“…

Iš pradžių nemaniau, kad tradicija klausinėti vienas kito, kas gero tau buvo šiandien, įsitvirtins mūsų šeimoje. Bet ji įsitvirtino. Ir tai buvo geriausia, kas mums nutiko. Todėl, kad mes ėmėme keistis į gerąją pusę, pradėjome pastebėti daugiau gero, o ne blogo, neakcentuodami negatyvių smulkmenų. Pasirodė, kad gyventi dėkingume žymiai lengviau, nei su nepasitenkinimo ir pretenzijų našta.

O dar – ir tai nuostabiausia mūsų istorijoje! – aš daug sužinojau apie mus visus. Lyg iš naujo būčiau susipažinusi ir su vyru, ir su vaikais, ir su pačia savimi.

Juk tai, už ką mes dėkingi praėjusiai dienai, kalbėjo apie tai, ką mes vertiname, ką branginame, ką laikome svarbiu.

Tai suartino mus.

Ir ši mūsų šeimos versija man labai patinka.

You cannot copy content of this page