Mes daug ką iššvaistėme, kažkur išnyko seneliai…

Praradimų kataloge – netikėčiausi dalykai…

Viskas išklibo ir pasislinko nuo pagrindo…

Mes daug ką iššvaistėme. Praradimų kataloge – netikėčiausi dalykai. Kažkur dingo seneliai.

Senelis – tai ne šiaip močiutės vyras. Tai geras žmogus protingomis akimis, žila barzda ir nusidirbusiomis rankomis.

Tuo švelniu gyvenimo metu, kai jūs pažįstate pasaulį, senelis turi sodintis jus ant kelių ir pasakoti apie tolimas žvaigždes ir didvyrius. Tokie seneliai kažkur dingo. O močiutės liko. Jos net pasijuto padėties šeimininkėmis.

Nėra kam ant jų riktelėti. Nėra kam pastatyti jų į vietą.

Močiutės užsega jums sagas ir maitina jus manų koše. O ar gali išaugti iš žmogaus kas nors gero, jei vaikystėje jis negirdi apie žvaigždes ir didžius žmones, tačiau valgo košę iš moteriškų rankų?

Senelis kvepia tabaku ir saule. Močiutę jis kviečia „motin“, o mamą – „dukra“. Tačiau tikra draugystė su anūku. Jie sujungti vienos paslapties. Pasaulis jiems vienodai šviežias ir paslaptingas.

Todėl per pietus jie gudriai mirksi vienas kitam ir juokiasi akimis. Dabar jie atsistos ir išeis kartu. Gal žvejoti, o gal remontuoti dviračio. Anūkui įdomu gyventi, o seneliui nebaisu mirti.

Pas mus seniai nebuvo karų. Senelių niekas nežudė, tačiau jie kažkur išnyko. Metė savo močiutes ir išėjo pas kitas. Kvailai iššvaistė gyvenimą ir nespėjo sulaukti anūkų. Nesukūrė šeimos ir liko bevaikiai.

Trumpai tariant, viskas išklibo ir pasislinko nuo pagrindo. Todėl pasaulyje tiek daug kaprizingų ir nervingų vaikų. Ir daug niekam nereikalingų senstančių vyriškių, geriančių iš nuobodulio ir nieko nevadinančių anūkais.