Mes esame susituokę jau trejus metus, tačiau vis dar gyvename pas jo mamą…

Kiekvieną rytą pabundu ne nuo žadintuvo, o nuo jos žingsnių garso koridoriuje.
Ji juda tyliai, bet aš visada girdžiu — tarsi namas pats kvėpuotų kartu su ja.
Kartais man atrodo, kad net sienos čia jos pusėje.
Ji žino, kiek cukraus šaukštelių aš dedu į arbatą ir kaip dažnai įjungiu skalbyklę.
O aš žinau, kiek ilgai ji stovi prie durų, kai mes su juo juokiamės už uždarų durų.
Tarp mūsų yra plonos užuolaidos iš kantrybės, ryto kavos kvapo ir vakaro naujienų šnabždesių.
Ir vis dažniau aš galvoju: o gal tai ir yra mūsų gyvenimas — svetima virtuvė, bendras oras ir meilė, kuriems ankšta šiose sienose?..

Kai mes susituokėme, buvau įsitikinusi — meilė atlaikys viską. Net laikinuosius nepatogumus.
Mes atėjome į šiuos namus su lagaminais ir viltimi. Jo mama mus pasitiko su levandų kvapo šypsena ir kontrole.
— Įsikurkite, — pasakė ji. — Čia visiems užteks vietos.
Tačiau kiekvieną dieną vietos vis mažėjo.

Iš pradžių ji tiesiog dalijo patarimus: kaip skalbti, kaip gaminti, kaip laikyti duoną.
Tada — pradėjo perstatyti mano daiktus, «kad būtų patogiau».
O vieną dieną sugrįžau iš darbo ir radau savo puodelį šiukšlinėje.
— Buvo įskilęs, — ramiai pasakė ji.
Bet aš žinojau: tai ne puodelis jai trukdė. Jai trukdžiau aš.

Jis, mano vyras, tylėjo.
Kai bandžiau kalbėti, jis pabučiavo mane į kaktą ir sakydavo:
— Mama tiesiog jaudinasi. Nepriimk to į širdį.
Ir aš tylėdavau. Nes jei žmona kalba prieš motiną, ji jau yra kalta.

Vakarais aš guliu šalia jo ir klausausi, kaip ji kosėja gretimame kambaryje.
Ir pagaunu save galvojant: jos kvėpavimas garsesnis nei jo.
Ji yra net tada, kai mes esame dviese.
Tarp mūsų — jos šešėlis. Šiltas, lipnus, lipnus.

Kartais ji tai daro tyčia.
Ateina be beldimo. Žiūri, tarsi vertintų, kiek «gera žmona tenkanti jos sūnui».
— Tau, matyt, sunku be patirties, — švelniai sako, bet taip, kad norėtum pasislėpti.
Aš šypsausi. Visada šypsausi. Nes aš esu jos namuose.
Nes kitaip negalima.

Pastaruoju metu ji plovė grindis koridoriuje ir, nežiūrėdama į mane, mestelėjo:
— Moterys ateina ir išeina, o motina lieka.
Aš stovėjau, laikydama lėkštę, ir nežinojau, kas skaudžiau — žodžiai ar tai, kad jis tai girdėjo ir nieko nepasakė.

Mes gyvename kaip nuomininkai jos galios namuose.
Aš — viešnia, kuri skalbia svetimus rankšluosčius.
Jis — sūnus, kuris vis dar nėra suaugęs.
O ji — šeimininkė, kuri neatleidžia.

Kartais vakarais aš įsivaizduoju, kaip išeinu iš šio namo.
Be lagamino, be nuoskaudų, tiesiog išeinu.
Einu gatve ir pirmą kartą per ilgą laiką kvėpuoju pilnu krūtine.
O po to pabundu — ir girdžiu, kaip ji beldžia į duris:
— Jūs prabudote? Kava atšals.

Ir suprantu: viskas pasikartos. Vėl ši diena, šie namai, šis švaros ir nelaisvės kvapas.
O meilė… čia ji tampa tylesnė. Kaip augalas be saulės.
Ir galbūt aš taip pat greitai nustosiu augti.

Pasakykite, ar jūs galėtumėte gyventi ten, kur jūsų nelaukia, bet neišleidžia? Kur namai — ne prieglauda, o spąstai?