Moteris, įdedanti į vyrą visą savo sielą, visada lieka be nieko

Mūsų visuomenės protuose tvirtai įsišaknijęs įsitikinimas, kad geriems žmonėms amžinai nesiseka, o niekšai viską pasiekia lengvai. Prisimenate, kaip 2000-aisiais knygynai prisipildė bestselerių „Vyrai myli kales. Kaip tapti kale per 10 dienų“. Šios brošiūros buvo išperkamos kaip karšti pyragėliai.

Visos norėjo sužinoti paslaptį, kaip laikyti vyrą ant trumpo pavadžio. Na arba bent jau būti įsitikinusiai, kad jis po metų nenueis pas kaimynę. Mano draugės mama nuolat mums sakydavo: „Nereikia sudėti į vyrus sielos, jie to nevertina. Kuo daugiau įdėsi, tuo greičiau jis tave mes“. Su mama galima buvo pasiginčyti.

Ji buvo dukart išsiskyrusi ir, žinoma, įsižeidusi ant visos vyriškos giminės. Mums, merginoms, atrodė, kad jai paprasčiausiai nepasisekė. O mums viskas bus kitaip, kaip pasakoje. Mes gyvensime ilgai ir laimingai. Tačiau gyvenimas parodė, kad mama buvo teisi ir vyrai išties nevertina gero elgesio su jais… Dvi mano pažįstamas paliko vyrai. Ir štai paradoksas: šios merginos – idealios žmonos.

Keldavosi 5 ryto, ruošdavo pusryčius, vos ne šaukšteliu maitindavo ir paduodavo išlygintus marškinius. O vakare – karšta vakarienė ir desertas. Aš pati jas vesčiau, jei būčiau vyras. Tačiau… jas metė. Ir vėl suveikia tas dėsnis – kuo daugiau atidavė, tuo mažiau gavo. O šeimose, kur sutuoktiniai išvis nesuka galvos dėl vyriškų marškinių ir pyragų prie arbatos – viskas ok, santuokos stažas eina.

Galbūt brošiūros nemelavo? Ir vyrams išties tik duok kalių? Tačiau jei aš savo prigimtimi ne gyvulys, o naminė katytė, šilta ir švelni, man dabar ką, negi apsimetinėti?

Aš ilgai galvojau apie šį fenomeną ir štai kokias išvadas padariau. Su vyrais sekasi ne šaltoms moterims, o normalioms, adekvačioms, kurios nedaro iš savo meilės viso gyvenimo darbo, o iš vyro – šviesos lange, savo idealo. Stipri meilė, kai atrodo, kad iš savo krūtinės išplėši širdį ir įdėsi į jo delnus – tai ne norma, o patologija. Vyrams nereikia tiek meilės ir tiek dėmesio.

Tai nuskandins jūsų meilės laivą dar iki tol, kol jis atsitrenks į buities uolas. Kadaise skaičiau „Granatų apyrankę“ ir ten buvo toks keistas žmogus – smulkus valdininkas, mylėjęs kunigaikščio žmoną Verą. Va jis irgi savo meile gyveno, padarė iš Veros kumyrą.

Ir ką gi? Ar ji atsakė jam tuo pačiu? Ne. Jai buvo įdomu pažiūrėti į tą, kas metų metais jautė jai stiprius jausmus, o štai pajusti tokių pačių ji negalėtų niekada. Jausmai turi būti ne tik abipusiai, bet ir subalansuoti. Kitaip viena energija pradės tiesiog stumti ir slėgti kitą.

Pamenu, kažkokioje dainoje buvo dainuojama, kad moters meilės užteks dviem. Moteriai taip atrodė, kad užteks. Iš tiesų vyras ją paliks, todėl kad jam irgi norisi jausti, o ne priimti jos dėmesį kilogramais, tonomis.

Ir kai vyras palieka tą, kuri prieš jį ištiesė raudoną kilimą ir jį nubarstė rožių žiedlapiais, mes nuoširdžiai piktinamės ir nesuprantame šio sprendimo. Kaip galima mesti tokią moterį? Kur jo akys? Kurgi jis dar tokią ras? O atsakymas paprastas. Tokios jam ir nereikia.

Jam reikia harmonijos santykiuose, deguonies ir žiežirbos, o ne akmens ant kaklo. Viena mano draugė kartą prie manęs verkė ir sakė, kad jos meilė vyrui tokia stipri, kad ji pasiruošusi net kambarine dirbti jo namuose, kad matytų jį nors keliskart savaitėje.

Aš jai atsakiau, pagręžiojusi pirštu smilkinį,kad tai jokia ne meilė, o dvasinė tuštuma, kurią skubiai reikia kažkuo užpildyti, pasitelkus į pagalbą valią ir išdidumą. Kitaip ji greitai sutiks tapti jam kilimėliu prieškambaryje.