Moteris rūpinosi vienišu senuku kaime ir net neįtarė, prie ko prives jos gerumas…

Nina bėgo peronų, dūsdama nuo sunkių krepšių, bijodama pavėluoti į paskutinį priemiestinį traukinį. Paskutinę akimirką įšokusi į vagoną, ji palengvėjusi atsiduso ir pavargusi nukrito ant kieto suolo.

Iš rankinės išsitraukusi mažą veidrodėlį, ji trumpam pažvelgė į savo atspindį. „Na ir vaizdelis… raukšlės, maišeliai po akimis, cheminiu dažymu sugadinti plaukai. Senė!“ – karčiai nusijuokė ji mintyse. „Štai iki ko mane privedė buvęs vyras!“

Traukinys pajudėjo, pro langą sumirgėjo naktinio miesto šviesos, o Nina netyčia paniro į praeities prisiminimus, kurie jai niekaip neleido nurimti…

Nina augo vaikų namuose. O suaugusiosios gyvenimas prasidėjo nuo valytojos darbo pigiuose moteliuose, kur ji miegodavo sandėliuke be langų.

Ji tikėjosi, kad vieną dieną sutiks vyrą, kuris pakeis jos gyvenimą. Ir sutiko. Viktoras buvo žavus, pasitikintis savimi vaikinas, kuris jau per pirmąjį susitikimą pareiškė:

— Tu būsi mano žmona!

Jų romanas buvo audringas, netrukus įvyko vestuvės. Nina persikėlė gyventi pas vyrą į mažą butą, svajodama apie laimingą šeimos gyvenimą.

Bet pasaka greitai baigėsi. Viktoras niekur neįsidarbino, visas dienas leisdavo su draugais.

Jis vis žadėjo, kad „nuo pirmadienio“ pradės dirbti, bet savaitės keitė viena kitą, o pažadai liko tik žodžiais.

Kai Nina suprato, kad jos gyvenimas virto užburtu ratu, ji pradėjo taupyti pinigus savo būstui. Metai po metų ji atidėdavo kiekvieną centą, tikėdamasi vieną dieną ištrūkti.

Bet vieną, toli gražu ne gerą dieną, atidariusi savo slaptą slėptuvę, ji suprato, kad pinigų nebėra.

— Viktorai, kur mano pinigai?! – šaukė ji.

Vyras juokėsi, išsidrėbęs ant sofos.

— Tu tikrai galvojai, kad aš nepastebėsiu? Ištrūkti norėjai? Tai dabar tau nėra kur bėgti! Ir tavo pinigų jau seniai nebėra.

Ši frazė tapo paskutiniu lašu.

Susirinkusi daiktus, Nina garsiai trenkė durimis.
Taip ji vėl liko be nieko.

Nina griebėsi bet kokio darbo, nuomojosi kambarį miesto pakraštyje ir jau buvo praradusi viltį kada nors atsistoti ant kojų, kol vieną dieną nepastebėjo skelbimo: „Priežiūra senam žmogui mainais į namą kaime.“

— Tai mano šansas… – tyliai ištarė ji.

Ji paskambino ir susitarė dėl susitikimo.

Robertas pasirodė esąs geras senukas, kažkada stiprus ir darbštus, bet dabar silpnas ir vienišas.

— Man nedaug beliko… – atsiduso jis. – Rūpinuosi ne savimi, o tuo, kas liks po manęs. Noriu, kad mano namas atitektų geram žmogui.
Nina nedvejodama sutiko.

Jie greitai tapo artimi kaip šeima, ir kai Robertas mirė, moteris nuoširdžiai gedėjo.

Po pusmečio namas oficialiai tapo jos nuosavybe.

Bet jau pirmą dieną, kai Nina ten atvyko, ji suprato, kad darbo bus į valias: visur priaugę piktžolių, griuvantis tvora, viduje – dulkės ir drėgmė.

„Na, susitvarkysiu“, – ryžtingai pagalvojo ji.

Vakare prasidėjo audra, ir į duris kažkas pasibeldė.

Ant slenksčio stovėjo permirkęs vyras su sena striuke.

— Atsiprašau, ar galėčiau pasislėpti nuo lietaus?

Jo balse buvo tiek nevilties, kad Nina negalėjo atsakyti.

— Gerai, užeikite.

Jis prisistatė kaip Michailas. Buvo tylus, su liūdnu žvilgsniu. Kitą rytą Nina pamatė, kad jis nieko nesakęs sutvarkė tvorą ir išvalė kiemą.
— Jei nesate prieš, pasiliksiu dar keletą dienų ir padėsiu, – pasiūlė jis.

Ji sutiko.

Taip Michailas liko. Jie kartu dirbo: jis ėmėsi vyriškų darbų, o Nina gamino jam valgyti, skalbė jo drabužius. Dviese buvo lengviau.
— Radau darbą, pastatysiu mums namą, – vieną dieną pranešė jis.

Nina prisiglaudė prie jo.

— Svarbiausia, kad tu esi šalia.

Laikui bėgant jie susikūrė viską: jaukų namą, ūkį, o jų kieme linksmai bėgiojo dvynukai.

Apie juos kaime kalbėjo su pavydu.

O Nina žiūrėjo į vyrą, žaidžiantį su vaikais, ir galvojo:

„Štai ir yra laimė. Sunki, ilgai laukta, bet tikra.“