Motinos širdis vaikams – iš vaško, vaikų širdis motinai – iš akmens

Motina gali matyti suaugusį sūnų ar dukterį su visomis jo savybėmis, ne visada geromis. Gali jausti ir pyktį, ir nusivylimą, ir liūdesį. Tačiau negatyvūs jos jausmai panašūs į vašką, lengvai teka ir tirpsta nuo meilės ugnies.

Šiandien tvirtai nusiteikusi neatleisti, o rytoj viską pamiršo – padeda, palaiko, džiaugiasi būdama šalia.

O štai tas negatyvas, kuris gyvena vaiko širdyje, visai kitokios rūšies. Akmuo. Galima slėpti užantyje, galima apvynioti vata, galima daužyti plaktuku iki dulkių, tačiau akmuo kaip ir anksčiau yra pykčio artimam žmogui realybė. Širdyje yra pyktis ir kelia žmogui kančias.

Šalti ir sunkūs nuoskaudos motinai akmenys trukdo būti laimingiems, lengviems ir sėkmingiems. Jie iš esmės ir laiko amžino vaiko vaidmenyje, trukdo bręsti. Kodėl taip vyksta? Mamos, suteikusios gyvenimą ir išmaitinusios, atleidžia nuoskaudas lengvai, o vaikai, tiek daug joms skolingi, negali atleisti kartais ir smulkmenos.

Būti mama žmogui – būti tokia didele ir reikšminga, kiek tai įmanoma. Tai neįtikėtina galia – dovanoti gyvenimą, dovanoti asmenybę kaip bendravimo pavyzdį, dovanoti aplinkinį pasaulį.

Kiekviena mama žino, kad ji didinga, net jei apleista, vargana ir pamesta. Būtent ši jėga neleidžia širdžiai sukietėti, net jei skaudina tai, kaip elgiasi vaikas. Kai mes esame tėvai kitam, mes dievai, dideli, milžiniški. Koks bebūtų skausmas, šiai visatos jėgai jis mažas.

Būti vaiku – tai būti tokiam priklausomam, kiek tik įmanoma. Kaip mama žino savo galią, vaikas žino savo silpnumą ir pažeidžiamumą. Jam lengva neatleisti. Kūdikio būsenos bejėgiškumas, baimė ir įniršis bet kokį kartų prisiminimą daro nepakeliamą. Liūdesys duoda teisę pykčiui.

Atrodo, atleidęs motinai praeitį, kurioje buvo blogai ir sunku, tu išduosi pats save, mažą ir bejėgį. Ji tada paliko, bet aš savęs nepalieku, pykstu ir įsižeidžiu. Štai toks santykių dėsningumas. Ką gi daryti? O ką mes galime? Tik mylėti stipriau.

Tik taip galima neleisti žvakei pavirsti akmeniu.

„Kai vyresnioji dukra, būdama penkerių, pasakė man: „Mama, tu kvaiša, aš tavęs nemyliu, aš beprotiškai įsižeidžiau. Atsimenu, net trenkiau per veidą. Ir ilgą laiką ant jos pykau. O kai paaugo antroji dukra, jau buvau perskaičiusi daug psichologinės literatūros. Ir panašioje situacijoje atsakiau jai: „O tu pas mane šaunuolė ir aš tave myliu!“ Mūsų santykiai susiklostė visiškai kitaip.