Mūsų Rokis dabar kažkur už vaivorykštės… žinau, kad jam ten gera. Bėk, mažyli, vaivorykšte, bėk…

Šį balandį netekome šeimos nario – mūsų brangaus šuns Rokio. Pragyveno su mumis ištisus 15 metų! Kaip to maža…

Skausmas ir liūdesys neapleidžia ir šiandien. Tai labai sunkiai perduodama žodžiais. Tiesiog norisi pastoviai sėdėti prie dabar jau tuščio jo gulto ir galvoti… galvoti… visas ašaras išverkiau turbūt dar balandį-gegužę. Dabar tiesiog sėdžiu tylėdama. Vaikštau po namus ir užuodžiu jo kvapą…

Rokis buvo ne šiaip šuo, jis buvo šuo-žmogus. Viską žinojo, viską suprato. Tik tylėjo. Klausėsi mūsų visų ir tylėjo. Jis buvo labai protingas ir klusnus. Tai buvo būtent mūsų šuo!

Mylimas ir brangus mūsų šeimos narys. Jis buvo labai ramus, kilnus, tylus, nepastebimas, mandagus, švelnus ir labai geras šuo. O dar jis buvo labai gražus! Į jį buvo galima žiūrėti be galo! O ausytės tokios aksominės…letenėlės minkštutės ir nosytė tokia drėgna ir tokia mylima.

Rokis visada buvo geros nuotaikos ir džiaugėsi įvairiomis smulkmenomis, kurių mes, žmonės, kasdieniame gyvenime išvis nepastebime. Jis jautė mūsų nuotaiką ir visada pergyveno dėl mūsų. Jis džiaugėsi žmonėmis – visas be išimties. O ypač vaikais. Jo apetitas buvo puikus ir labai gera sveikata.

Jis buvo atsidavęs ir ištikimas šuo… tai turbūt stipriausios savybės, kurių reikia kiekvienam šeimininkui. Ir mūsų Rokis turėjo jų pilną sąrašą.
Jis išėjo taip pat tyliai, kaip ir gyveno su mumis: pabudau ryte, atėjau į svetainę, o mano mylima šlapia nosis manęs nepasitinka, o guli savo gulte nejudėdamas, aš iškart supratau, kad viskas…

Mes visi labai sunkiai pergyvenome šią netektį, ypač vaikai. Ir čia aš kažkur perskaičiau, kad šunys išeina už vaivorykštės, ten jiems labai gera, ten yra toks šunų rojus.

Visiems saviškiams tai papasakojau ir mums pasidarė truputėlį lengviau, ypač vaikams. Dabar mūsų mažylis už vaivorykštės. Ir kai tik mes danguje matome vaivorykštę, visa šeima mojame jam ir šaukiame: „Roki! Roki! Mūsų meile! Mes prisimename ir mylime tave!“