Mūsų sūnus visiškai nebijo nepažįstamų žmonių, su kiekvienu kalbasi, jūs tik pasiūlykite – ir jis eis su jumis kur bepakviesite. Mums su vyru tai kėlė nerimą ir mes nusprendėme jį pamokyti

Mūsų Vainoras labai plepi asmenybė, kaip savo 5 metų amžiui. Jis pas mane tikras vyras, o ne mažas berniukas. Be to, tas pas jį nuo gimimo. Jam niekas to neskiepijo. Dar viena nuostabi mūsų vaiko ypatybė – visi žmonės – jo seni draugai. Iš vienos pusės tai labai miela, o iš kitos… jis su visais eina už rankos, su kiekvienu kalba, jūs tik pasiūlykite, ir jis eis su jumis kur bepakviesite. Jis visiems viską pasakoja…

Mes su juo ne kartą tai aptarinėjome. Pasakojome tokio elgesio pavojus. Jokio rezultato. Mūsų sūnus atviras naujoms pažintims ir siekia bendravimo. Štai mes su vyru ir nusprendėme atlikti tokį eksperimentą.

Ypač pavojingomis vietomis mes laikome prekybos centrus. Kol aš vaikščioju su sąrašu, renkuosi produktus, jis ramiai vaikšto, su kuo nors susipažįsta ir sėdi, kol jam nenusibosta. Nusprendėme trise nuvažiuoti į nepažįstamą prekybos centrą ir ten surengti patikrinimą. Mes su vyru apsimetėme, kad renkamės produktus, o patys pasislėpėme. Mums buvo įdomu, kaip sūnus pasielgs tokioje situacijoje.

Na jis, kaip paprastai, pastebėjo pašnekovą ir nuėjo pažindintis. Šįkart pasirinko mielą močiutę. Jis susipažino ir iškart ėmė pasakoti apie save ir savo šeimą. Moteris tik šypsojosi ir glostė jo galvą. Matytumėt, kaip jis kaifavo…

Galiausiai jam tai nusibodo ir jis ėmė ieškoti mūsų. Neaptikęs mūsų regėjimo lauke, jis ėmė vaikščioti po eiles ir ieškoti mūsų prie vitrinų. Mes su vyru vaikščiojome paskui jį, bet taip, kad jis mūsų nepastebėtų. Po kelių minučių jis pradėjo eiti skubiu žingsniu, paskui bėgti. Kažkuriuo momentu vargšas turbūt prarado bet kokią viltį mane rasti, atsistojo tarp žmonių ir garsiai sušuko – mama!

Tai, žinoma, sujaudino prekybos centro lankytojus. Kažkas net pabandė paimti jį už rankos ir išklausinėti, tačiau mažyliui buvo baisu. Jis jau nieko nebeprisileido. Mes nusprendėme pasirodyti, kol vargšas galutinai neįsibaimino.

– Vainiau, viskas gerai, mes čia.

Mažylis puolė į mūsų glėbį.

– Aš jūsų ieškojau. Jūsų niekur nebuvo. Daugiau nesitrauksiu nė per žingsnį!

Bet mes jau nežinome, kiek tęsis tas „niekada“, bet tikimės geriausio. Laikas parodys.