Namą savininkai pardavė pigiai, bet su viena sąlyga: su naujaisiais šeimininkais gyvens ir Bonifacijus

Kostas ir Elena gyveno 2 kambarių bute Kauno centre. Kaip ten bebūtų, jiems visada norėjosi įsigyti namelį užmiestyje, kadangi, kaip jie nekart kalbėjo, metai bėga.

Ir reikia pasirūpinti ramia senatve. Konstantinas jau svajojo auginti savas daržoves ir rinkti gausų derlių, o jo žmona planavo degintis nuosavame kieme kiekvieną vasarą. Tačiau visa tai kol kas buvo tik troškimai, kadangi finansinė padėtis buvo nekokia. O namų kainos vis augo ir augo.

– Tu žiūrėjai skelbimus?

– Kur jau mums namas, kai mes nė pusės dar nesutaupėme.

– Visgi verta apsižiūrėti. Reikia žinoti, ko tikėtis.

Konstantinas atsiduso ir sėdo prie kompiuterio. Atidarė parduodamų sklypų skelbimų skiltį ir ėmė slinkti žemyn. Žmona priėjo prie mylimojo ir žvelgė jam per petį.

– Dvigubai mažesnė kaina, nei kitų variantų.

– Įdomu, kodėl taip. Sąlygos lyg ir geros. Iš nuotraukų nieko nematau.

– Skambink greičiau, kol dar aktualu. Vietoje ir išsiaiškinsime.

Konstantinas ėmėsi rinkti numerį. Pasigirdo moters balsas. Viskas buvo būtent taip, kaip rašė skelbime. Kaina žema, sąlygos geros.

– Na, kas ten? – nekantravo Elena.

– Viskas kaip parašyta. Rytoj važiuojame žiūrėti. Bet yra kai kas. Namas parduodamas su kažkokiu Boniumi. Esą, jam nėra kur kraustytis, tai jis bus su mumis. Nors aš visiškai nieko nesupratau.

– Argi namą parduoda su gyventojais? Kokios kvailystės!

– Elena, aš pats nieko nesupratau. Rytoj pati jų paklausi. Iš kitos pusės, kažkas bent namą žiemą prižiūrės.

– O vasarą?

– Ką nors sugalvosim.

Kitą dieną susitiko. Namas nelabai toli nuo miesto. Maršrutas buvo labai patogus, kamščių nedaug, galima lengvai pasiekti butą. Staiga mašinai nuleido ratą. Atrodė, viskas aplink prieš šią kelionę. Elena vis skundėsi, kaitindama situaciją. Tai ėmė pykdyti vyrą, todėl jis davė atkirtį. Iki artimiausio namo buvo 3 kilometrai. Tačiau šis kelias Elenai atrodė begalinis.

– Šeimininke! Ar yra kas namuose? – sušuko Konstantinas, priėjęs prie pirmų pasitaikiusių vartelių.

Vietoje atsakymo pasigirdo lojimas ir jų pasitikti išbėgo juodas šuo.
Elena išsigando. Užtai iš žmonių niekas neskubėjo. Po kelių minučių šuo priprato prie svečių ir nustojo loti. Jį sudomino krebždesys kitame kiemo kampe, todėl jis nurūko ten, atlaisvinęs miestiečiams kelią.

– Ei! – pakartojo Konstantinas, prieidamas prie langų.

Šuo vėl sulojo. Galiausiai į verandą išėjo pagyvenusi moteris.

– Kas per triukšmas? Ko čia loji?!

Šuo iškart nutilo.

– Atleiskite. Mums reikia pagalbos su mašina. Įstrigome. Gal pas jus yra kas iš vyriškių?

Senė piktai pažiūrėjo į porą.

– O kas tokiu oru kaži kur važiuoja?

Viduje pensininkės namas buvo gana erdvus, nors iš išorės ir atrodė mažytis. Viskas švaru ir tvarkinga. Net tokiame amžiuje moteris išliko ūkiška ir prižiūrėjo namo tvarką.

– Sėskite prie stalo. Gerai, kad mus užtikote namuose. Taip, Bonifacijau?

Iš kambario išėjo žilas vyriškis. Pensininkė ėmė traukti skanėstus iš šaldytuvo. Elena ir Konstantinas buvo nustebę, kad čia taip gerai elgiamasi su nekviestais svečiais.

– O kas čia? Juk ne vietiniai! – pradėjo pokalbį senelis

– O jūs ne Konstantinas? – pažiūrėjo į vyrą šeimininkė?

Šis linktelėjo:

– O iš kur jūs žinote?

Pasirodė, kad bėgdami nuo lietaus ir ieškodami pagalbos, sutuoktiniai rado būtent tą namą, kurį ruošėsi pirkti.

– Norėjome paklausti, kodėl taip pigiai parduodate namą?

– Skubiai reikia į miestą. Pas mus čia ir sodas didelis. Obelys ir slyvos pastoviai duoda vaisių!

– Tai gerai, bet ten mano mašina…

– Kai tik nustos lyti, Bonifacijus sukvies kaimynų vaikinus ir padės tau su mašina. O kol kas nėra kur skubėti.

– O kaip dėl gyventojo? Tai jūs, pone Bonifacijau? – Elena neišlaikė ir pasidomėjo pirmoji.
Šeimininkai nusijuokė.

– Apsaugok Dieve. Ne aš. Mūsų šuo.

Konstantinas irgi nusijuokė. Ir tik Elena kažkodėl susigėdo. Skelbime buvo kalbama apie šunį, ne apie žmogų. Sutuoktiniams širdyje atlėgo. Su niekuo nereikės dalintis savo nuosavybės.

– Jūs tik iškart neatsisakykite. Taip, per liūtį ir žiemą su mašina čia sunku. Tačiau netoliese ežeras ir miškas. Viskas švaru ir sava. Jums tikrai patiks. Ypač patogu senyvo amžiaus. Ramu taip. Gerai pagalvokite,- plepėjo šeimininkė.

– Tai mes ir neabejojome. Žinoma, imam! – sušuko Konstantinas.

You cannot copy content of this page