Negalėjau priimti vyro vaikų. Ir padariau svarbią sau išvadą…

Liūdna istorija, kuri nutiko man. Dalinuosi. Tikiuosi supratimo.

Praeitais metais susipažinau su įdomiu vyriškiu. Jis padarė labai teigiamą įspūdį. Mūsų santykiai ėmė sparčiai vystytis. Ir atėjo momentas, kai apsigyvenome kartu. Tačiau kiekvienoje medaus statinėje slypi deguto šaukštas. Taip ir šiuo atveju. Vyriškis turi du vaikus, kuriuos augina pats. Jaunesniam sūnui 4 metai, o vyresnėliui 6.

Pirma savaitė praėjo ramiai. Nors gal aš nepastebėjau artėjančios katastrofos dėl lakstymo ir persikraustymo.

Vaikai ėmė mane nervinti. Kiekviena nauja diena buvo blogesnė už praėjusią. Jie demonstratyviai nevalgė maisto, kurį ruošiau aš, elgėsi visiškai atvirkščiai, nei prašiau aš. O kantrybės taurėje paskutinis lašas buvo pastarasis įvykis.

Jie žirklėmis sukarpė mano sijoną, su kuriuo eidavau į darbą. Kaip pakaitinius drabužius turėjau dar vieną sijoną ir kelnes (kurie tuo metu buvo skalbime). Teko praleisti darbo dieną. Vyresnybė parašė papeikimą, o vyras nė nesubarė savo vaikų už tokį poelgį. Tą dieną mes su juo labai susipykome. Susirinkau daiktus ir grįžau į savo butą.

Nuo tada daugiau nebendravome.

Maniau, kad galėsiu sutarti su vaikais, tačiau klydau. Tai ne mano jėgoms. Nesugebėjau. Nepanorau „sugebėti“. Žiūrėjau į vaikus ir jaučiau, kad jie manęs nekenčia.

Daugiau nebesusitikinėsiu su vyrais, kurie turi vaikų. Nesinori dukart užlipti ant grėblio.