Neįprastos meilės su labai dideliu amžiaus skirtumu istorija. Keisti santykiai, pasakysite jūs? Bet aš buvau laiminga

Mes susipažinome darbe, jis buvo skyriaus, kuriame aš stažavausi, viršininkas. Mums teko gana dažnai bendrauti dėl darbo už ofiso ribų, tačiau visada su kolegomis, vienumoje nė karto.

Jokių užuominų net į mažiausią flirtą nebuvo – juk jis mano tėvų bendraamžis. Bendravimo procese sužinojau, kad jis augo vargingoje šeimoje ir todėl jis nusprendė neturėti šeimos, kol neturės galimybės užtikrinti sau ir šeimai gero gyvenimo. Metai bėgo, jis daug dirbo, noras kurti šeimą mažėjo ir galiausiai jis išvis nusprendė gyventi savo malonumui.

Ilgai rašyti nenoriu, tik pasakysiu, kad patys to nesitikėdami, įsimylėjome. Taip, galbūt tai nesąmonė. Ir jis, ir aš suvokėme didžiulį amžiaus skirtumą, net nustojome bendrauti, tačiau tai nepadėjo. Pradėjome susitikinėti.

Žinodama jo požiūrį į šeimyninį gyvenimą, žiūrėjau į tai kaip į paprastus santykius. Intymumo neturėjau su niekuo, norėjosi tik iš meilės, tačiau jos nebuvo, juk man buvo vos 20 metų. Jis vos kartą užsiminė apie tai, tačiau, kai priėmė mano atsisakymą, daugiau kalbos apie tai nebuvo.

Keisti santykiai, pasakysite jūs? Tačiau aš buvau laiminga. Mes kasdien vaikščiojome į pasimatymus, galėjome visą naktį važinėtis po naktinį miestą, valandomis kalbėti telefonu. O kai aš pajutau, kad imu iš tikrųjų jį įsimylėti, nusprendžiau viską baigti, kad paskui nebūtų skaudu, bet negalėjau ryžtis. Jis savo ruožtu vieną dieną atėjo pas mane ir pasipiršo.

Pasakė, kad aš įžengiau į jo gyvenimą ir pirmąkart per 52 metus jam kilo noras sukurti šeimą, užmegzti rimtus santykius, prisiimti atsakomybę ne tik už save. Buvau sutrikusi, norėjosi verkti iš džiaugsmo, tačiau ašaros byrėjo suvokus realybę. „O ką pasakys žmonės? O ką pasakys tėvai?“ Šios mintys nedavė ramybės. Paprašiau laiko pagalvoti, tai truko savaitę.

Vieną rytą nubudau ir nusprendžiau, kad tai mano gyvenimas ir nugyvensiu jį taip, kaip noriu AŠ, nepaisydama, ką pasakys kiti. Susituokėme. Visi aplinkiniai buvo šoke, bet mums buvo vis vien.

Po pusės metų nusprendėme išeiti iš darbo ir įkurti savo verslą, bendromis pastangomis viskas pavyko, o dar po poros mėnesių aš pastojau.

Jis verkė iš laimės tiesiogine to žodžio prasme, nešiojo ant rankų, dovanojo dovanas. Jo mama man pasakė: „Ačiū, kad padarei mano sūnų laimingą, aš jau seniai pasidaviau, tačiau dabar galiu mirti ramia širdimi“.Nuo šių žodžių apsiverkiau. Mums gimė sūnelis, mano vyras visą laisvą laiką skyrė mums.


Pasakysiu atvirai, amžiaus skirtumas matosi tik skaičiuose. Visame kitame aš matau tik mylimą žmogų. Jokiu būdu nesakau daryti kaip aš, tiesiog pasiekiau tokią būseną, kai galiu išdidžiai pareikšti, kad esu absoliučiai laiminga, nieko nesigėdydama.

Noriu palinkėti visiems didžiulės laimės, mes nepasidavėme ir kovojome už savo meilę, todėl kad po kiekvieno lietaus pasirodo vaivorykštė.

You cannot copy content of this page