Nemyliu berniūkščių, o mano anūkė – šaunuolė

– Aš daugelį pažįstu šiame pensione! Mes čia gyvename penktus metus iš eilės. Čia apylinkėse daug nuostabių vietų. Tylu, gražu. Maudytis galima. O kitose vietose žymiai blogiau, jau aš tai tikrai žinau.

Netoli pliažo ant suoliuko sėdėjo įvairaus amžiaus moterys. Buvo kelios tik atvykusios, o dvi, iš kurių kokių 60-ies moteris, čia buvojo jau daug kartų. Šalia buvo nedidelė aikštelė.

Sūpynėse suposi kokių 7-erių mergaitė. Netoliese berniūkščiai vaikėsi kamuolį.

– Pensioną giria daugelis,- tarė kita moteris, kuri irgi čia buvo ne kartą. – Tik ne visų vaikai paklusnūs, tad kartais čia tiek prisižiūri. Kaimyniniame kambaryje močiutė su 5-mečiu berniūkščiu ir jo mama gyvena. Pastoviai riksmai ir barniai. Berniukas nuolat krečia eibes.

– Tai juk ne mergaitė, o berniūkštis,- atsakė pagyvenusi moteris. – Su mano anūke problemų nebūna. O su berniūkščiu nevažiuočiau. Jie visi bjaurūs, o kokie murziai. Tiesiog siaubas! Nemyliu aš berniūkščių. O mano anūkė tikra šaunuolė!

– Visokių berniukų būna. O mergaitės irgi kartais tiek pridirba, kad blogiau už berniūkščius,- įsiterpė viena moterų ant suoliuko.
– Nemačiau aš gerų berniukų,- tęsė pagyvenusi moteris. – Kiek traukiniu važiavau, pastoviai triukšmauja, kažką krečia.

Visada labai gaila jų tėvų ir močiučių. Aš viena su tokiu chuliganu nesiryžčiau važiuoti. Juolab poilsiauti. Mano anūkė jau skaito, o šitų nepriversi. Mes ir megzti dabar pradėjome. Ne poilsis, o malonumas. O su berniuku bėgiočiau čia, iš visų balų traukdama. Tik pažvelkite į tuodu murzius!

Visos pažiūrėjo į berniūkščius su kamuoliu, kurie parvirto ant žemės ir ėmė atiminėti kamuolį vienas iš kito. Vienas pašoko nubrozdintu keliuku ir nubėgo link jūros. O kitą pašaukė viena iš sėdinčių ant suoliuko moterų.

Ėmė barti, o paskui jie išėjo.
– Štai matote, kas darosi,- patenkinta pažvelgė į šią sceną pagyvenusi moteris. – Aš juk žinau, ką sakau. Aš juk ir anūką turiu, jis 3 metais vyresnis už Viltutę. Kaip aš nusiminiau tada, kai sužinojau, kad bus berniukas! O paskui kažkaip susitaikiau.

Bet tas Joris tiesiog siaubingas išdykėlis. Vyresnioji dukra man pagimdė. O kai jaunėlei dukrai gimė Viltutė, supratau, kad dabar viskas bus gerai. Ėmiau važinėti pas jas, užsiimti su ja. Stebuklas, ne vaikas.

– Negi vyresnioji dukra nepyksta, kad dažniau pas jaunėlę važiuojate?

– Iš pradžių truputį pyko, o paskui kažkaip suprato, kad su jos Joriu man paprasčiausiai nesusitvarkyti. Ji ir pati supranta, kad sunku. Mes kartą pasikalbėjome šia tema. Manau, kol nepaaugs, taip ir bus. Taigi, pradėjau daugiau užsiimti Viltute.

Nors Joris irgi važiuoja prie jūros, tik su tėvais arba vyresniosios dukros vyro tėvais. Šiemet vos rimtai nesusipykome su vyresnėle dėl to, kad nepanorau pasiimti Jorio. O kaip aš su jiedviem čia susitvarkyčiau?

Taip gavosi, kad pas jos vyrą šiemet nebus normalių atostogų, jis tik perėjo į kitą darbą, o ji negali išvykti prie jūros. Prašė pasiimti Jorį, kai sužinojo, kad mes su Vilte vėl ruošiamės į pensioną.

Bet aš griežtai pasakiau, kad neimsiu. Tegu sėdi namie visą vasarą, jei tokios aplinkybės. Man nesinori drebėti dėl jo visą mėnesį.

– Kažkaip jūs su juo per griežtai. Berniukas jau pakankamai didelis, nekeltų problemų.

– Čia juk jūra, pliažas. Berniūkščius prie jūros reikia pastoviai prižiūrėti. O jei pabėgs? Berniūkščiams reikia pastovaus judėjimo. Aš taip ir sėdėčiau ant jūros kranto, kol jis maudytųsi.

Čia su jumis ramiai plepu, ramu, kol Viltė supasi sūpynėse. O tektų bėgioti paskui Jorį. Kaip tai moteriai, kuri tik ką berniūkštį nusivedė. Man tokios laimės nereikia. Aš irgi noriu pailsėti.

– Dukra turbūt įsižeidė.

– Žinoma. Bet aš manau, kad pasakiau teisingai. Jei kas nutiks vaikui, kalta būsiu aš. Arba su tėvais, arba be jokių kelionių. Jie norėjo ir kelionę apmokėti, ir net daugiau duoti.

Tačiau esmė ne piniguose. Ir dar aš manau, kad berniūkščiams žymiai naudingiau kur nors eiti su tėčiais, o ne su močiutėmis. Taigi, lai sukasi patys. Ir po darbo vasarą ir mieste galima kur nors nueiti. Ir išeiginių niekas neatšaukė. Nebūtina gi kasmet prie jūros važiuoti.

Daugelis moterų sutiko su pagyvenusios moters žodžiais. Kiekviena turėjo savo patirties. Ir labai panašios. Be to, pagyvenusi moteris neprivalo kartu imti anūkų ar anūkės. Jei susiklostė geri santykiai su anūke, tai gerai, kad ji ima tik ją.

Juk moteris ir taip užaugino savo vaikus, todėl gali padėti anūkams, o gali to atsisakyti. Nereikia pykti ant jos tik todėl, kad ji bijo prisiimti atsakomybę už anūkus. Tai ir išties gana rimta.

Vienas dalykas paprasčiausiai ateiti į svečius ir kitas – imti juos į kelionę. Taigi, moteris buvo teisi, nors ir griežtokai pasielgė su savo dukra.