Nenoriu bendrauti su broliu, nes jis nepakvietė manęs į savo gimtadienį. Tiesiog išvažiavo poilsiauti su šeima…

Mano geros pažįstamos (emocingos ir truputį įžeidžios moters) istorija.

Mes su jaunesniuoju broliu nuo vaikystės buvome vandeniu neperliejami. Visada kartu. Net kai užaugome ir subrendome, visada padėjome vienas kitam. Aš ištekėjau pirmoji, o po dviejų metų vedė ir brolis. Dažnai ėjome vienas pas kitą į svečius. Ir šventes šventėme taipogi kartu. Apie gimtadienius nėra ko ir kalbėti, švęsdavome linksmai, triukšmingai, su krūva draugų, giminaičių ir dovanų.

Aš nė nemaniau, kad mūsų bendravimas kada nors baigsis dėl to, kad brolis nepakvietė manęs į savo gimtadienį!

Taip išėjo, kad brolis dėl savo tarnybos su šeima persikėlė į kitą miestą, kuris yra už daugelio kilometrų nuo mūsiškio. Liūdna buvo, bet ką padarysi. Pastoviai susiskambindavome su juo ir jo žmona.

Tačiau taip buvo iš pradžių. Kiek kartų siekėme nuvažiuoti ir aplankyti giminaičius, tačiau nuolat kažkas sustabdydavo.

Tai laiko nebūdavo, tai pinigų tuo momentu. Paskui kažkaip skambučiai pasidarė retesni. Tai man nebūdavo kada (darbas, namai, vaikai), tai broliui (dažnai važinėdavo į komandiruotes). Žodžiu, susiskambindavome labai retai, kartą į du mėnesius ir tik dėl kokios nors progos.

Ir tokia proga vienąkart atėjo. Brolio gimtadienis! Ir ne šiaip gimtadienis, o jubiliejus! 40 metų sukako mano broliukui. Aš iš anksto mėgavausi švente. Jubiliejus visgi. Su vyru iš anksto aptarėme šią temą. Net dėl dovanos pasitarėme ir pačios kelionės.

Skambinu broliui likus 2 savaitėms iki gimimo dienos ir pradedu iš tolo klausinėti, kas ir kaip. Kada mums geriau atvažiuoti, kiek šventėje bus svečių ir kur vyks pats renginys.

Žodžiu, uždaviau broliui krūvą klausimų, o jo atsakymas manęs visiškai nenudžiugino. Pasirodo, brolis nesiruošia nieko kviesti į savo gimtadienį, net manęs – tikros sesers. Man žadą atėmė.

Kaip gi taip? O mano brolis ramiai pasakė, kad jis su žmona važiuoja ilsėtis į užsienį ir per gimtadienį nebus namie. O ir keturiasdešimtmečio lyg ir negalima švęsti, nors tai ir jubiliejus.

Man pasidarė taip nemalonu. Per savo gimtadienį galėtų ir namie pabūti, o paskui važiuokite nors į visas keturias puses. Aš jam taip ir pasakiau! Jis ant manęs irgi pakėlė balsą ir pasakė, kad pats žino, kur ir kada jam važiuoti. Ir tai jo gimtadienis, ir jam spręsti, ką kviesti, o ko ne! Ir numetė ragelį.

Aš labai įsižeidžiau. Taip kalbėti su tikra seserimi ir net nepakviesti į gimtadienį! Ir tą dieną aš net nesveikinau brolio, nei raštu, nei žodžiu. Mūsų bendravimas nutrūko ir viskas tik dėl to.

Štai jau 8 mėnesiai praėjo, kai mes nebendraujame. Kartais kyla ranka surinkti brolio numerį, tačiau pirmoji nenoriu.