Nepasiėmiau 85 metų motinos pas save ir nepersikėliau pas ją. Tai buvo teisingas variantas

Visi mano pažįstami stebisi, kad mano motinai jau 88 metai, o ji vis dar gyva. Jie sako, kad tai tiesiog nuostabu.

O aš negaliu suprasti, nuostabu tai ar nelabai.

Žinoma, aš džiaugiuosi, kad mano motina gyva. Juk aš pati toli gražu jau nebe jauna. Taip nutinka retai.

Tik štai toji moteris, kurią aš vadinu mama, jau visai nebe ta, kokia buvo iki šiol.

Aš nepastebėjau, kada mamai ėmė vystytis silpnaprotystė dėl amžiaus.

Tačiau jei ir būčiau pastebėjusi tai laiku, tai mažai ką būtų pakeitę. Bet tada aš nors būčiau galėjusi kitaip elgtis, nereaguočiau į atvirai ligotą žmogų taip aštriai. O aš burbėjau ir pykau, vietoje to, kad įsiklausyčiau į motiną. Dėl to aš labai gailiuosi.

Štai kaip viskas buvo.

Viskas prasidėjo prieš 3 metus. Mama tada atšventė savo 85-metį, tačiau liko labai aktyvia senute, visada dirbo sode. Nepaisant to, jai prasidėjo atminties problemos.

Nesuprasdama žiūrėjau, kaip ji kelis kartus kasinėja vieną ir tą pačią, tik vakar užsėtą! – lysvę. Suprantamai atsakyti, kodėl ji tai daro, mama negalėjo. Ji atsisakė suvokti, kad kažkas ne taip, todėl melavo: sakydavo, kad nori dar kažką pasodinti. Aš suprasdavau, kad ji meluoja, tačiau niekada niekaip to nekomentuodavau. Galų gale, tai mamos sodas. Ji galėjo daryti viską, ką norėjo.

Tačiau jei reikalas būtų tik lysvėse. Palaipsniui mama pradėjo pamiršti vardus ir dienas. Stengiausi jai priminti, bet ji dėl to labai pyko. Ji manė, kad kalbu su ja kaip su idiote. Žinoma, širdyje toks elgesys jai buvo skaudus.

Galiausiai aš išmokau priminti mamai reikiamus duomenis taip, kad tai neskambėtų užgauliai. Man atrodo, mama jau tada suprato, kad jai prasidėjo atminties problemos. Paprasčiausiai jai buvo skaudu tai pripažinti net pačiai sau.

Pavyzdžiui,kai skambindavau mamai, aš neįkyriai prisistatydavau.

„Sveika, mamyte, čia Reda, tavo dukra“.

Dėl tokių priminimų ji niekada neįsižeisdavo. Tačiau dėl jų, akivaizdu, buvo paprasčiau prisiminti reikiamą informaciją. Džiaugiausi, kad susivokiau taip daryti.

Mamos kaimynės pastoviai siūlė pasiimti mamą pas save. Esą, kur nors pasiklys. Kitu atveju aš turėčiau persikelti į mamos namus, kad ją prižiūrėčiau. Juk kitaip ji gali pridaryti daugybę problemų kaimynams. Jie to nenorėjo.

Aš visgi nemaniau, kad tai būtina.

Mano mama puikiai susitvarkė su buitimi, nepaisant atminties problemų. Būtent todėl neskubėjau vežtis jos į savo namus ar pati persikelti pas ją. Man atrodė, kad tai gali paspartinti jos silpnaprotystės vystymąsi, juk jai nebereikės priimti sprendimų savarankiškai.

Kruopščiai studijavau visus patarimus, kuriuos siūlė panašioms situacijoms žmonės internete, ir ėmiau veikti.

Visame mamos bute prikabinėjau lapelių su priminimais. Buvo užrašyti tie veiksmai, kurie išties svarbūs: užrakinti duris, užsukti dujas.
Išmokiau mamą laikyti svarbius daiktus (pavyzdžiui, piniginę, akinius ir raktus) konkrečiose pastoviose vietose, kad jie nepasimestų.

Prie telefono pritvirtinau lapą, kuriame aiškiomis didelėmis raidėmis užrašiau visus svarbius numerius (svarbių tarnybų ir artimųjų telefonai).
Mama blogai orientavosi erdvėje. Ji puikiai jautėsi pažįstamose vietose, tačiau pakakdavo nueiti į kokią nedažnai lankomą gatvę, kai ji iškart sutrikdavo ir negalėdavo suprasti, kur randasi.

Suprantu, kad jai neverta ten eiti vienai, juk ji niekaip negalės prisiminti savo adreso. Būtent dėl to į jos piniginę įdėjau popierėlį, kuriame užrašytas jos adresas, vardas ir pavardė. Jei kas nors iš geranoriškų praeivių panorėtų padėti pasimetusiai senutei, ši informacija praverstų.

Taipogi su motina apėjome visus jai būtinus maršrutus (namai-parduotuvė-vaistinė ir t.t.) ir liepiau jai pažadėti, kad ji nenukryps nuo jų jokiomis aplinkybėmis.

Taip mes pakankamai ramiai sugebėjome pragyventi 3 metus. Manau, mano sprendimas buvo teisingas. Mama gyveno ramų savarankišką gyvenimą, nesijausdama našta. Tai man atrodo labai svarbu. Taip ir mama, ir aš gyvenome žymiai komfortiškiau.

Tačiau dabar jai vis dažniau reikia mano pagalbos. Anksčiau ar vėliau prireiks nuolatinio mano buvimo,tada galbūt man reikės visgi persikelti pas ją ar pasiimti ją į savo butą. Žinojau, kad ši diena vis tiek ateis.

Tačiau tai jau visai kita istorija.