Neturiu noro viso laisvalaikio skirti anūkams

Įdomu, kodėl daugelis mano, kad visos moterys, tapusios močiutėmis, nori pastoviai užsiimti su anūkais?

Štai aš auginau du vaikus viena. Buvau jiems ir mama, ir tėtis, ir močiutė. Niekada niekas nepadėjo nei pinigais, nei fiziškai. Su vyru išsiskyrėme, jis tik mokėjo varganus alimentus. Mano mama pastoviai sirgdavo, ji fiziškai negalėjo padėti man su vaikais. O anyta nė neprisiminė, kad turi anūkų.

Iš gyvenimo įsiminė tik tie momentai, kad aš pastoviai dirbau. Vakarais dažnai galvodavau, iš kur paimti pinigų, kaip teisingai taupyti, kaip spėti skirti laiko vaikams ir kaip laiku priduoti savo darbą. Štai taip ir praėjo didžioji mano gyvenimo dalis. Mano jaunystė praėjo rūpesčiuose ir triūse.

Ir štai dabar mano vaikai užaugo. Dukra jau sukūrė savo šeimą, o sūnus gyvena su mergina.

Ėmiau pastebėti, kad man su amžiumi vis mažiau jėgų. Man vis dažniau norisi pabūti vienai, paprasčiausiai paskaityti knygą ar pailsėti. O kartais atvirkščiai, ateina noras leisti laiką aktyviau. Pavyzdžiui, keliauti su draugais į kokią nors ekskursiją.

Tik štai man niekaip tai nesigauna, nes dukra pastoviai savaitgaliais atveža man anūkę. Beprotiškai ją myliu, tačiau man dažnai ateina į galvą, kad nenoriu taip dažnai leisti laiko su ja. Dėl šių minčių man nepatogu pačiai prieš save, bet ką padarysi, juk jos mane pastoviai persekioja.

Ėmiau periodiškai atsakyti dukrai, sakyti jai, kad galėsiu pabūti su anūke kitą savaitgalį. Tada dukra ėmė ant manęs pykti. Ji nesupranta, kaip aš galiu taip elgtis ir kodėl man anūkė nėra laimės viršūnė. Ėmiau jaustis kalta, kodėl savaitgalį nuvažiavau apsipirkti, o ne pabuvau su anūke.

Žinoma, aš suprantu, kad anūkai – tai laimė! Bet dėl savo praeities man norisi mylėti juos per atstumą, o ne leisti su jais visas išeigines. Tai yra, nebūti jų aukle. Galbūt tai mano egoizmas, bet jau atleiskite.

O ir kodėl aš turiu imti biuletenį ar prašyti laisvadienio darbe tik todėl, kad pagelbėčiau dukrai ir pasėdėčiau su jos vaiku? Jau atleiskite, kad dirbu ir rūpinuosi savo sveikata, juk ji ne amžina. Aš nežinau, galbūt, kai išeisiu į pensiją, viskas pasikeis ir aš turėsiu daugiau laisvo laiko.

Ir štai visai neseniai sužinojau, kad sūnaus mergina laukiasi. Jie nusprendė paprasčiausiai susirašyti, be iškilmių. Labai apsidžiaugiau. O iš kitos pusės susimąsčiau, kad dabar turėsiu du anūkus ir man darosi kažkaip negera. Aplinkiniai pradėjo mane kaltinti, kad gyvenu dėl savęs, o ne dėl anūkų.

Tačiau niekas nesusimąsto apie tai, kad aš nuo 18-os metų gyvenu tik dėl kažko. Iš pradžių rūpinausi savo ligota močiute, paskui mama. Paskui ištekėjau, gimė vaikai. Pastoviai dirbau. Beveik visą savo jauną gyvenimą atidaviau kažkam. Manau, kad niekas neturi teisės manęs smerkti ar kaltinti.

Labai myliu savo anūkus, tačiau nenoriu visų savo išeiginių skirti jų auklėjimui.