„Noriu gyventi tiek, kad sulaukčiau tos mažos mergaitės“: 92 metų moteris meta iššūkį likimui, kad susitiktų su savo anūke, kuri bus pavadinta jos garbei

„Septyniasdešimt penkeri metai. Tiek laiko šios dvi meilės paukštės buvo susituokusios. Per tuos 75 metus buvo daug širdgėlų, taip pat juoko ir gerų akimirkų. Jie yra dievobaimingi žmonės. Užaugino tris stiprius sūnus ir kiekvieną sekmadienį lankydavosi bažnyčioje.

Prosenelis tarnavo Antrajame pasauliniame kare ir gyvena pagal šūkį: „Dirbk kiekvieną dieną, kitaip prarasi vieną.“ Šis vyras yra aklas ir prarado 90% klausos, tačiau vis dar dirba su malkų skaldykle ir maitina žuvis tvenkinyje savo 85 akrų žemėje.

Tačiau prieš devynias savaites, kai mano 92 metų prosenelė sužinojo, kad jai liko tik trys savaitės gyventi, visas pasaulis sustojo. Jos gydytojas sūnums pasakė, kad, sprendžiant pagal sveikatos rodiklius, jos būklė nebuvo gera. Buvo pastebėti inkstų nepakankamumo požymiai.

Kai mano šeima tai išgirdo, meldėmės labiau nei kada nors anksčiau. Praėjo apie savaitę, ir mano sesuo nusprendė mesti darbą, kad galėtų rūpintis mūsų prosenelė.

Tuo metu mano sesuo taip pat laukėsi. Ji rūpinosi prosenelė kiek galėjo, kol pagimdė 36 savaitę. Prosenelė jai sakydavo: „Noriu tik tiek, kad sulaukčiau, kol išvysiu tą mažąją mergaitę.“ Tą dieną, kai gimė Magnolia Jean, prosenelė buvo be galo laiminga! Ypač todėl, kad Magnolia buvo pavadinta jos garbei – Jean Roper.

Nuo tos dienos prosenelė visiškai atgijo. Ji pradėjo pati keltis, ruošė pusryčius sau ir proseneliui, net atlikdavo namų ruošos darbus. Ji nekantriai laukdavo, kol sesuo atvyks su savo naujagime.

Žinoma, aš taip pat atvykau, kad užfiksuočiau šią akimirką. Nuo tada prosenelė jaučiasi labai gerai!

Praėjo devynios savaitės nuo tada, kai jai buvo pasakyta, kad laikas ribotas!

Dabar ji švenčia savo ir prosenelio 75-ąsias vestuvių metines. Sekmadienį jie nusprendė švęsti anksti pietaudami „Cracker Barrel“. Tada jie susitiko su manimi, kad galėtume fotografuotis jų gražioje 85 akrų teritorijoje.

Po lovos režimo dėl diagnozės, prosenelė nebesijautė graži, nors mes visi jai sakėme, kokia ji vis dar graži. Tą dieną, kai fotografavau juos jubiliejaus proga, pasakiau, kad susitiksiu su jais jų namuose po pietų, kad jie vis dar būtų puošnūs, ir ji negalėtų atsisakyti!

Kai jie išlipo iš automobilio, pastebėjau, kad ji jautėsi graži! Ji nuolat pureno plaukus ir klausė, ar jos makiažas atrodo gerai! Aš jai pasakiau: „Tu atrodai gražiai, spinduliuoji meile.“ Ji atsakė: „Tai gerai, džiaugiuosi, kad po 75 metų vis dar spinduliuoju meile.“

Paprašiau jos pabučiuoti prosenelį, kad galėčiau padaryti mielą nuotrauką, bet ji tik nusišypsojo ir paraudo. Aš pasakiau: „Gerai, aš nežiūrėsiu!“ Tačiau ji vis tiek nenorėjo. Galiausiai paprašiau jos pabučiuoti jo skruostą. Laimei, bent jau gavau tobulą kadrą!

Mano seneliai sukūrė didelę šeimą. Jie turi septynis proanūkius, vienuolika proproanūkių, ir vienas jau pakeliui. Visi mes augome labai artimai.

Kadangi jų žemėje yra tvenkinys, visi kartu eidavome žvejoti. Kartą prosenelė pagavo du šamukus ant vienos meškerės! Po ilgos žvejybos dienos visi grįždavome į jų namus, apsivalydavome ir valgydavome ledų.

Viena iš mano brangiausių akimirkų su ja – klausytis, kaip ji groja savo vargonais, kuriuos taip pat grojo mūsų vietinėje baptistų bažnyčioje, arba padėti jai ruošti kriaušių uogienę.

Šių nuotraukų fotografavimas yra viena iš daugelio priežasčių, kodėl tapau fotografe. Galimybė sustabdyti šias akimirkas savo šeimai ir jiems man reiškia viską.

Man patinka juos fotografuoti kiekvieną kartą, kai turiu galimybę. Esu labai palaiminta, kad galėjau užfiksuoti tokią tikrą meilę. Tokia meilė, kokios galiu tikėtis tik su savo vyru. Noriu, kad visi, pamatę šias nuotraukas, žinotų, jog tikra meilė yra tikra.“