Nuo tada, kai vyras pareiškė, kad mano rankos iš kai kur dygsta, sau gaminasi maistą pats

Jau daugiau nei mėnesį mūsų šeimoje „darbų pasidalijimas“. Aš gaminu sau ir vaikams, vyras – sau. Skalbimo mašina irgi dirba pagal grafiką, vyro dienos – antradienis ir šeštadienis.

O „bobų radijo“, kurio vyriausioji diktorė – anyta, dėka tai žino visi giminaičiai, pažįstami ir net mūsų vaikų mokytojai.

Kad vaizdas būtų aiškesnis, pradėsiu nuo pradžių. Mes turime du vaikus, ir sūnus, ir dukra lanko pradines klases. Aš mokytojauju toje pačioje mokykloje. Dirbu 0,75 etato.

Vyras – pagrindinis šeimos maitintojas, paprastai užtrunka darbe, kad prigriebtų daugiau viršvalandžių.

Kol buvau „dekrete“, namuose visi buities darbai darėsi nepastebimai, maistas virė pats, link išskalbtų ir išlygintų drabužių tereikėdavo ištiesti ranką link spintos lentynų, žodžiu, viskas darėsi savaime. Vyras grįždavo pavargęs, sėsdavo prie padengto stalo ir atsikeldamas po vakarienės nė lėkštės nepastumdavo. Juk tam buvau aš, namų šeimininkė su dviem vaikais.

Viskas buvo priimama kaip duotybė, ir namų švara, ir aptarnavimas prie stalo. Ir vyrelis prie to labai įprato. Aš, prisipažinsiu, nors ir pavargdavau, bet irgi įpratau ir nereikalavau iš jo papildomų pastangų namuose, nebent išskirtinai vyriškų darbų.

Vaikai augdami nuolat matė, kad mama amžinai bėgte ir patarnauja, ir elgėsi kaip tėtis. Priversti juos išsiplauti indus ar išnešti šiukšles buvo problemiška, iš už stalo visi išsilakstydavo tokiu greičiu, kad vos spėdavau išgirsti sprunkant numestą „ačiū“.

Išėjusi į darbą pavargdavau žymiai daugiau, o ir daryti viską teko daug greičiau, para lyg susitraukė. Savo mokinių sąsiuvinius ir konspektus sekančiai dienai tikrindavau jau maždaug vidurnaktį, kai mano brangusis jau saldžiai sapnuodavo po sunkios darbo dienos.

Ir štai vieną gražų vakarą sėdime visa šeima prie stalo. Nespėjau paliesti maisto savo lėkštėje, kai prasidėjo:

– Mama, duok vandenuko!

Pašoku, duodu sūnui vandenuko. Tik prisėdau, naujas prašymas, iš dukters:

– Mama, o sulčių yra?

Mama nubėgo sulčių. Kol atidariau ir įpyliau, vyras baigė vakarieniauti:

– Kad taip arbatos…

Kaičiu virdulį, imu puodelį ir staiga jis išslysta iš rankų ir sudūžta vidury virtuvės. Dukrelė aiktelėjo, sūnelis susijuokė, o jį palaikė vyrelis:

– Mūsų mamos rankos iš vienos vietos dygsta, taip visus indus greitai išdaužys!

Sūnelis ėmė kvatoti, o kartu su juo ir „pokšto“ autorius.

Iškvėpiau, tylėdama paėmiau kitą puodelį, padariau vyrui arbatos, o kai pastačiau priešais jį, pranešiau:

– Brangusis, tai paskutinė arbata, kurią tau paduoda mano iš kai kur dygstančios rankos. Nuo rytojaus viską pats! Taip, jei reikės kažką išskalbti ir išlyginti, parodysiu, kaip įsijungia skalbyklė ir lygintuvas!

Vyras apstulbo, tačiau neatsiprašė. Vaikai už stalo pritilo, o aš paprašiau piliečių palikti patalpas, kad galėčiau sutvarkyti.
Sekančią dieną vyras parvyko iš darbo su šokoladu, atseit, nuodėmių išpirkimui. Tačiau mes su vaikais jau pavakarieniavome, be to, indus išplovė dukra, o sūnus iššlavė virtuvę ir paskui išnešė šiukšles.

Žiūrėdama į šokoladą vyro rankose paklausiau:

– Šiandien vakarieniausi saldžiai?

Sutuoktinis švystelėjo plytelę ant spintelės ir demonstratyviai sėdo žiūrėti futbolo. Tačiau badas ne draugas, ir per pertrauką jis nubėgo link šaldytuvo ieškoti, ko čia užkandus. Nieko ypatingo ten nebuvo.

Aš pakomentavau jo nesėkmingą bandymą:

– Produktai baigėsi… Nepamiršk ryte man palikti pinigų, juk vaikus reikia maitinti. O sau aš užsidirbsiu.
Vyras šniurkštelėjo ir čia pat išdėliojo kupiūras:

– Štai. Vaikams.

Nuo tada taip ir gyvenam. Aš gaminu sau ir vaikams, vyras kažką pasišildo iš pusfabrikačių.

Po savaitės atrūko anyta:

– Tu ką, pakvaišai? Skyrybų sieki, ar ką? Kur tai matyta, kad vyras ir žmona sau atskirai gamintų? Visą gyvenimą virtuvė – moterų reikalas!

Paklausiau brangios mamytės, ar ji žino, nuo ko viskas prasidėjo? Anyta sutrikusi suklapsėjo akimis:

– Nežinau…

– Taigi mano rankos, pasirodo, iš tam tikros vietos dygsta, tai jūsų sūnelis įžiūrėjo po 9 bendro gyvenimo metų. Iki tol viskas tenkino, o čia… Jeigu tai tiesa, tai daugiau jo aptarnauti nebegaliu.

Anyta ėmė įkalbinėti mane taip nesielgti, apsigalvoti, tačiau aš kol kas nesiruošiu vėl pasirišti tarnaitės prijuostės. Prie visa ko, kaip atsiprašymas už įžeidimą, buvo tas nelemtas šokoladas, numestas koridoriuje. Aš net nežinau, kur jis paskui dingo, turbūt vaikai patyliukais sukrimto.

Po mūsų pokalbio anyta namie sėdo ant telefono, nes jau tą pačią dieną vyro giminė atakavo mane patarimais ir įspėjimais. Ko tik aš neprisiklausiau!

Pamiršau pasakyti, kad anksčiau anyta dirbo toje mokykloje, kur dabar dirbu aš. Pasitelkusi senus ryšius, ji pranešė savo buvusioms kolegėms apie mano „kvailystes“, o tos, žinoma, išnešiojo po visą kolektyvą.

Po tokios naujienos kolektyvas pasidalijo į dvi dalis. Vieni palaikė mane, kiti smerkė, patarinėdami susiprotėti.

Manau, susiprotėti turi vyras. Visų pirma, atsiprašyti, o antra – ramiai aptarti, kaip gyvensime toliau, todėl kad ankstesnio „atnešk-paduok“ iš mano pusės nebesulauks.