– O man ką parašyti rašinėlyje? Mano senelis siuvėjas?
– O štai Andriušos Mochovo tėtis – raketinių pajėgų karininkas! Ir jo senelis irgi buvo karininkas! – Ziamočka buvo nepaguodžiamas. – O man ką parašyti rašinėlyje? Mano senelis siuvėjas?
– Aš kažko nesuprantu, ką šitas pyplys nori man pasakyti? Kad karininkas geriau už gerą siuvėją? – pasipiktinęs pakilo iš krėslo senelis.
– Jis man tai nori pasakyti savo nuosava burna?
– Nioma, raminkis, jis pajuokavo! Jis vaikas!- subruzdo močiutė, stengdamasi išvesti anūką iš kambario.
– Ne, palauk! – senelis buvo nepermaldaujamas. – Cilia, arba tu palauksi, arba aš nežinau ką! Ateik čia, Ziamočka, ateik čia, mažas snargly, aš tau tuoj išdėstysiu gyvenimą, kad tu suprastum ir daugiau nevaidintum iš savęs užmuštos žuvėdros!
– O ką aš tokio pasakiau? – Ziamočka aiškiai suprato, kad prišnekėjo per daug, tačiau gudriai įjungė durnių.
– Klausyk čia, mamos lepūnėli, nedaryk man iš galvos gaublio! Sėsk ant užpakalio ir nesiblaškyk, aš tau papasakosiu kai ką, kad tau daugiau nekiltų klausimų apie gyvenimo prasmę.
– Tai aš ir taip neturiu klausimų! – priešinosi Ziamočka, bet visgi atsisėdo ant kėdės krašto.
– Nioma, aš prašau tavęs, čia juk vaikas! – priminė močiutė iš tarpdurio.
– Cilia, tu man gręši paskutinį nervą ar leisi pasikalbėti su anūku? Mes šiaip jau giminės!
– Nerėk ant manęs, Nioma! – metė močiutė paskutinį argumentą.
– Vadinasi, taip, Ziama, – pradėjo senelis.- Sakyk man, vaikeli, ką moka daryti karininkas, ypač, kai jis raketinių pajėgų karininkas?
– Ta prasme? Ką jūs turite omenyje, seneli?
– Tai, kad tu žydas, aš jau žinau, todėl man nereikia to įrodinėti eilinį kartą. Palik savo klausimą į klausimą ir atsakyk!
– Na, turbūt raketas paleidžia… – neįsitikinęs pradėjo Ziamočka.
– O ką dar?
– Na, iš kur aš žinau? Moka peiliukus į taikinį svaidyti, parade gražiai marširuoti…
– O ką dar, Ziama, ką dar?
– Aš nežinau…
– O žinai, Ziama, kodėl nežinai?
– Kodėl, seneli?
– Todėl, Ziama, kad daugiau nieko! O ką moka siuvėjas?
– Siūti…
– Štai, Ziama, siūti! Ir aš kažko neprisimenu, kad būčiau nuėjęs pas tavo Mochovo senelį ir paprašęs paleisti raketą ar gražiai pamarširuoti centrine aikšte! O štai jis mažiausiai kartą per pusmetį ateina pas mane naujų kelnių! Ir žinok, jis man labai smarkiai dėkoja, kai užsitempia ant savo užpakalio prabangias kelnes iš puikios vilnos!
– Seneli, o jeigu karas?
– Nusispjauk tris kartus, varliau. Jeigu karas, tai raketų, žinoma, reikės. Bet argi tu manai, kad Mochovas jas leis nuoga šikna? Jam vis tiek reikės kelnių! Viskas, eik rašyti rašinėlio, avine! Ir atmink, kad gerą siuvėją rasti daug sunkiau, nei tą, kuris moka gražiai vaikščioti!
– Ziamočka, eik valgyti! Aš įpyliau tau sriubytės! – pasigirdo močiutės balsas iš virtuvės…
