– O moteris be vaikų – tai ne moteris, todėl ir nepasveikinau,- pareiškė man anyta

Praėjus pusei metų po vestuvių išsiaiškinau, kad anyta manęs nelaiko moterimi. Viskas dėl to, kad man 33, o vaikų dar neturiu.

Anyta turi „puikų“ idealios moters pavyzdį – tai jos dukrelė, kuri pradėjo gimdyti 20-ies ir nesuko galvos, kad yra netekėjusi.

Dabar jai 27, turi 3 vaikus, kiekvienas vaikas turi savo atskirą tėtį. Kiek žinau, alimentus moka tik vienas iš tėtušių.

Svainė niekur nedirbo, nes iki pirmo nėštumo mokėsi universitete, o paskui ėjo dekretas po dekreto. Gyvena tėvų sąskaita ir dėl nieko nesirūpina.

Aš gyvenime turėjau kitų tikslų. Pavyzdžiui, įgijau išsilavinimą, nusipirkau butą, pakilau karjeroje. Jei dabar išeisiu motinystės atostogų, mums su vyru nereikės skaičiuoti centų.

Tačiau visa tai neįeina į anytos vertybių sistemą. Va jeigu yra vaikų – tu pilnavertė, nėra vaikų – fu, nevykėlė, ne moteris, antrarūšė.

Man anytos nuomonė iki vienos vietos. Aš dar pažinties stadijoje supratau, kad su vyro šeima nedraugausiu, neturiu tokio noro.

Anyta iškart ėmė klausinėti apie vaikus, juk 30+ metų – tai labai solidus amžius, vos ne senatvė. Vyras bandė ją tildyti, tačiau bergždžiai.

Atsakiau, kad ištekėjusi nebuvau, vaikų nėra, bet ateityje noriu. Anytos veidas nepatenkintas ištįso. Čia ji ėmė uždavinėti jau visiškai netaktiškus klausimus apie mano reprodukcinę sveikatą.

Atsakinėti į tokius provokacinius klausimus aš nesiruošiau, tiesiog pakeičiau temą, kas anytai labai nepatiko. Nuo tada tapo aišku, kad taikaus bendravimo nebus.

Žinoma, vyru norėtųsi, kad aš bendraučiau su jo giminaičiais, rastume bendrą kalbą, bet aš iškart pasakiau, kad bendrauti ne prieš, bet vargu ar to norės jo mama. O būti pastoviu pašaipų, kreivų žvilgsnių ir kandžių pastabų objektu nesinori.

Štai per kovo 8 įkalbėjo kartu su juo važiuoti pasveikinti anytą ir svainę.

Atvažiavome, įteikėme dovanėles, pasveikinome. Man nei dovanos, nei atvirutės, nei paprasto pasveikinimo. Lyg manęs ši šventė neliečia.

Aš kažko tokio ir tikėjausi, o štai vyrui situacija buvo aiškiai nemaloni. Kai anyta nuėjo į virtuvę, vyras patraukė paskui ją. Kaip supratau, aiškintis santykių.

Anyta su juo ten pasikalbėjo kokias 3 minutes, tačiau pagrindinį atsakymą atnešė į svetainę, kad girdėtų visi.

– O moteris be vaikų – tai ne moteris, todėl ir nepasveikinau,- pasakė anyta, įdėmiai žiūrėdama man į akis.
Nieko naujo, aš net neįsižeidžiau, tačiau ilgiau būti man nemalonių žmonių kompanijoje nenorėjau. Atsistojau, dar kartą pasveikinau visas su švente ir nuėjau ruoštis.

Vyras nubėgo paskui mane, nežinojo, iš kurios pusės prie manęs prieiti. Dėl motinos žodžių jam aiškiai buvo nepatogu, o dar būtent jis atsitempė mane pas giminaičius.

Pasinaudojau jo būsena ir paprašiau daugiau nebandyti sutaikyti manęs su šeima. Ir kai pas mus bus vaikas, anyta su juo bendraus labai dozuotai. Išvis dar pažiūrėsiu į jos elgesį. Vyras pažadėjo, mane tokia dienos pabaiga pilnai tenkino. Dabar vyras nebebandys normalizuoti mūsų santykių su anyta, o aš gavau teisę į distanciją ne tik sau, bet ir būsimam vaikui.

Kažkodėl aš įsitikinusi, kad ir vaikas pas mus bus kažkoks ne toks: tai juk aš jį pagimdžiau, o ne jos mylima dukrelė eilinį kartą sterblėje parsinešė. Tik vargu ar vyras tuo patikės, bet reikia palaipsniui pratinti jį prie tos minties.