Oi, man taip gaila, kad negaliu jums padėti, – nuolat dejuoja anyta, o paskui važiuoja atostogauti

Mes jau pripratome girdėti iš anytos, kad ji negali mums padėti, nes neturi tam jokių galimybių. Ji, iš esmės, ir neprivalo mums padėti. Tačiau kaip juokingai atrodo šie jos kartūs atodūsiai dėl mūsų likimo ir aimanos apie negalėjimą mums padėti tuo metu, kai ji reguliariai važiuoja atostogauti, atlieka remontą, perka naujus daiktus ir panašiai.

Įprotį skųstis pastebėjau pas Mariją Leonienę dar mūsų pirmojo susipažinimo metu. Tuomet atėjome pas ją į svečius, kad mano sužadėtinis pristatytų mane mamai.

Atsinešėme gėlių, tortą, viską, kaip priklauso. – Oi, kaip nepatogu, kad beveik neturiu kuo jus pavaišinti, juk pinigų nėra, – sukinėjosi ji aplink stalą, dėdama gėles į vazą ir pildama arbatą į puodelius. Be mūsų atnešto torto ant stalo buvo ir uogienė, ir citrina, nors ji puikiai žinojo, kad mes ateisime.

Aš, tiesą sakant, nesitikėjau didžiulių vaišių, ne dėl to atėjau. Tiesiog profesionaliai atkreipiau dėmesį į būsimą anytos rankų priežiūrą. Kadangi pati dirbau manikiūro srityje, puikiai supratau, kiek kainuoja viena ar kita paslauga. Taigi, pas Mariją Leonienę buvo labai nepigus manikiūras su kristalais.

Tuo metu tai buvo paskutinis mados klyksmas. Tada aš nustebau. Galvoju, kokia įdomi mano anyta. Namie, pasak jos, nėra ką valgyti, o ji paskutinius pinigus skiria grožiui. Pagyriau anytos manikiūrą, pamaniau, kad jei moteris išleido paskutinius pinigus jam, tai nori, kad jį pastebėtų.

Anyta mano komplimentą išgirdo. – Ak, tai… Tai draugė padarė, ji mokosi, todėl pavyko nemokamai. Bent jau kažkokia džiaugsmo kruopelė gyvenime. Tik vėliau sužinojau, kad mano vyro mama turi nuostabų įprotį meluoti ir skųstis. Kai su vyru taupėme būsto paskolai, kiekviename susitikime Marija Leonienė beveik verkdama kalbėjo apie tai, kaip mums sunku, kaip ji norėtų mums padėti, bet, deja, neturi jokios galimybės.

Vyras puikiai suprato, kas jo mamai yra būdinga, bet nieko negalėjo padaryti. Toks jau ji žmogus. Jis sakė, kad visada taip buvo.

Mano tėvai žento mamą negalėjo pakęsti. Kad neapsunkintume tėvų, kurie mūsų šeimai ne gailisi, o realiai padeda, nustojome rinktis šventėms kartu. Dabar gimtadienius švenčiame su vyru du kartus – atskirai su jo mama ir mano tėvais. Tik šiais metais pavyko susitaupyti būsto paskolai. Butas visiškai tuščias, jame tik sienos, net vonios kambario nėra.

– Vargšeliai mano… Kaip jūs vargsite su remontu, – prie skruostų prispaudusi delnus dejavo anyta, kai sužinojo, kad įsigijome tokį būstą. – Kaip gaila, kad neturiu kuo jums padėti…

Mes su vyru tik suraukėme kaktas. O po dviejų mėnesių, užsukę pas anytą į svečius, jos buto neatpažinome – buvo atliktas šviežias remontas ir dalinai pakeisti baldai.

– Mane čia stipriai užliejo kaimynai, jų vamzdis trūko. Buvo toks košmaras, kad žodžiais neapsakysi. Bet jie tokie atsakingi žmonės – be teismo atliko man remontą ir pakeitė sugadintus baldus. Įsivaizduojat? Neįsivaizduoju.

Bandau, bet vis tiek negaliu suprasti, kaip galima buvo užliejimo metu visiškai sugadinti virtuvės komplektą, kurį „kaimynai pakeitė“, o buitinė technika liko nepaliesta – nei šaldytuvas, nei mikrobangų krosnelė nuo užliejimo nenukentėjo.

Atrodo, kad mes jau pripratome prie tokio anytos elgesio, nieko naujo, bet kaip erzina šios jos dejones. Na, pasakyk jau tiesą – nenoriu ir nepadėsiu jums, ir viskas. Galų gale, mes suaugę žmonės, kodėl reikia iš mūsų daryti kvailius?