Pagyvenusi mama atėjo gyventi pas mane. Negaliu uždrausti, juk butą padovanojo ji. Bet ir gyventi su ja nenoriu

Iš tiesų esu pasimetusi. Noriu jums papasakoti savo padarytą išvadą iš susiklosčiusios situacijos: jums priklauso tik tai, ką jūs įsigijote už pinigus, uždirbtus pačių.

Viskas, ką jums dovanojo arba jūs gavote už kito žmogaus pinigus, niekada pilnai jums nepriklausys. Būtent taip pas mane su butu, juk aš jo nepirkau už savo pinigus, tai buvo mamos dovana.

Ilgą laiką aš gyvenau viena, o mama gyveno su mano seserimi, nes toji turi vaikų. Mama padėdavo su vaikais ir namų reikalais. Su laiku vaikai užaugo ir močiutės pagalba tapo nebereikalinga.

Mama turi savo atskirą butą, t. y. ji turi kur gyventi. Tačiau ji nenori gyventi viena, juk niekada taip negyveno ir net nenori pabandyti.

Aš tokio amžiaus, kai dar norisi pagyventi sau. Kartais man norisi nueiti į naktinį klubą, pasėdėti su drauge prie taurės raudono vyno ar ko stipresnio, o ir asmeninį gyvenimą aš turiu. Bet aš vėl esu po mamos priežiūra, kuri pagyvenusio amžiaus pasidarė tik blogesnė nei tada, kai aš buvau jauna.

Iš pradžių mama atvažiavo pas mane į svečius nenustatytam laikui. Taip, aš irgi labai jos pasiilgau. Bet praėjo jau 4 mėnesiai, o ji nenori išvažiuoti.

Bute ji viską pakeitė, kad jai būtų patogiau. Gamina tik tai, ko nori pati. Kai gaminu aš, ji įsižeidžia. Sako, kad aš tik produktus gadinu ir man neverta stovėti prie viryklės, kai yra ji.

Gal kam nors juokinga, bet aš net grindų negaliu ramiai išplauti. Laukiu, kada ji kur nors išeis, o tada plaunu. Mano asmeniniam gyvenimui irgi atėjo galas atvykus mamai.

Kai mano kantrybė baigėsi, aš su ja rimtai pasikalbėjau. Ir ką jūs manote? Jos nuoskaudai nebuvo ribų. Mama ėmė sakyti, kad visada rūpinosi mumis su sese, leisdavo mums paskutinius pinigus, o dabar, kai ji sena, jos niekas nenori priglausti pas save.

Juk tokiame amžiuje pavojinga gyventi vienai. Visgi sesuo turi vyrą ir vaikų, o aš viena.

Todėl ji nusprendė gyventi su manimi. Ir dar prideda frazę: „man nesinori tavęs palikti vienos“. Lyg aš nesusitvarkyčiau ir jai tektų gyventi su manimi.

Butas yra mano vardu, todėl tai mano namai, ir pagal idėją aš galiu daryti viską, ką panorėsiu. Bet iš tiesų yra ne taip. Išvaryti mamos aš negaliu. Aš gerai suprantu, kad mama viena ir ją reikia branginti.

Tačiau kas bus su mano gyvenimu? Ir dabar aš supratau, kaip neteisingai pasielgiau, leidusi nupirkti man butą. Reikėjo stengtis pačiai užsidirbti nuosavam būstui.