Pasakojimas „Kodėl raganos nemėgsta ištekėti“
-Tekėk už manęs! – veržlus, gražus, įsimylėjęs, turtingas, na ne grafas, bet nors ne valstietis. – Nenoriu tekėti…- vangiai atsisakinėjo ji. – Tekėk, nepasigailėsi! – Aš mylėsiu tave amžinai, dievinsiu, rūpinsiuos, o dar aš moku ruošti skaniausią mėsą ant žarijų!
Mėsos Ragana nemėgo, bet štai vyras, ruošiantis maistą, džiugino.
– Tik nesugalvok man būti neištikimas, nei mintimis, nei darbais!
– Argi tave apgausi!- ir laimingas jaunikis nulėkė ruoštis vestuvėms.
Pavasario pradžioje ir atšoko vestuves. Vestuvės buvo tokios trankios, net iš miesto svečiai atvažiavo!
Visi džiaugėsi, ir tik Ragana liūdnai žiūrėjo į savo šešis katinus, eilute sėdinčius ant krosnies. Laiminga Ragana – tai labai daug kaimui – žmonės džiaugėsi ne juokais, o ir pusę metų viskas buvo puiku! Pavasarį sniegas anksti nutirpo, lijo naktimis ir reguliariai, derlius jau noko, o per šienapjūtę išvis šieno buvo tiek, kad net patys vargingiausi prigrūdo daržines iki stogų!
Ir štai per Samainą Ragana išskrido su reikalais, o kai grįžo, nerado vyro namie. Katinai įtariai žvairavo tvarto pusėn. Ragana pažvelgė pro plyšį lentose ir pašaukė.
– Brangusis, ateik čia – iš po lentos išlindo gražus katinas kaltu snukiu.
– Aš gi sakiau, nei mintimis, nei darbais nebūti neištikimam, nagi eik namo, būsi septintas! – atsiduso jaunoji Ragana ir nusiėmė nuo piršto žiedą, užverdama jį prie kitų šešių ant virvelės po kaklu…
Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.
