Paveldėjimo šešėlis…

Prieš tris savaites mirė mano anyta, ir jos advokatas surinko mus visus, kad paskelbtų testamentą. Ji paliko visą turtą. Ji turėjo du vaikus: mano vyrą ir jo seserį. Aš nesitikėjau jokių siurprizų iš jos. Tačiau staiga advokatas pranešė: „…jos namas prie ežero ir visi turtai pereina Laurai“. Aš iš pradžių nusišypsojau, o tada mane pagavo nuovoka – AŠ JUK LAURA! O, Dieve… Tai atrodė kaip keistas ir žiaurus pokštas. Bet advokatas tęsė: „Tačiau yra viena sąlyga…“

Jis pakoregavo akinius, lyg norėjo gauti kelias tylos sekundes. Kambaryje girdėjosi tik odinių krėslų girgždesys ir nervingas vyro kosčiojimas. Jo sesuo, Karen, staiga pasilenkė į priekį, tarsi ruošėsi nutraukti advokato žodžius.

— „Tačiau yra viena sąlyga…“ — pakartojo jis, žvelgdamas į dokumentų aplankalą. — „Visas turtas, įskaitant namą prie ežero, banko sąskaitas, investicinius turtus ir asmeninius vertingus daiktus, pereina Laurai… bet tik tuo atveju, jei ji per vienerius metus gyvena name prie ežero ir išlaiko jį nepažeistą“.

— Ką? — išsprūdo iš manęs.

Vyras pakėlė galvą, išbalęs kaip popierius. Karina sušuko:

— Tai absurdas! Ji ne šeimos narė! Ji visai svetima!

— Aš… esu jos marti, — bandžiau prieštarauti, bet žodžiai skambėjo silpnai.

— „Vis dėlto“, — ramiai tęsė advokatas, — „tokios buvo jūsų motinos noras. Jei sąlyga nebus įvykdyta — visas turtas pereis jos vaikams po lygiai“.

Kambaryje įsijungė tyluma. Jaučiau, kaip kraujas ūžčioja ausyse. Namas prie ežero… Beje, nemaniau, kad ten gyvensiu. Didelis senas pastatas, nutolęs nuo miesto, stovintis beveik miško pakraštyje. Mes ten buvome retai – anyta mėgo vienatvę ir beveik nieko ten neįleido.

Bet dabar tas namas – ir visa kita – priklauso nuo manęs.

— Tai neteisinga! — Karina trinktelėjo kumščiu į stalą. — Ji manipulavo tavimi, Deleny! Kaip tu nusipelnėi viso šito?

Vyras tylėjo. Laukiau, kad jis užstotų mane, bet jis tik suspaudė lūpas ir nusuko žvilgsnį.

— Danieliau? —, pasakyk ką nors, — šnibždėjau aš.

Jis neatsakė.

Advokatas krenkštelėjo:
— Turiu pridurti… Dokumente taip pat nurodyta: „Niekas iš šeimos narių neturi teisės ginčyti testamento. Priešingu atveju jie automatiškai praranda savo dalį“.

— O paskutinis dalykas, — teisininkas apvertė puslapį. — „Namuose yra seifas. Raktą į jį gaus tik Laura. Ji sužinos tiesą pati“.

Šie žodžiai pakibo ore, lyg audros debesys.

Tiesa? Kokia dar tiesa?

Po savaitės mes su vyru atvykome ten. Dideli vartai, surūdijusios vyrių grotelės, senų pušų kvapas. Namas atrodė didingas ir baisus.

Įžengiau vidun pirma. Viduje viskas buvo taip, tarsi anyta ten gyventų iki vakarykščio dienos. Lentynos buvo pilnos jos knygų, ant stalo — akiniai, ore tvyrojo levandos kvapas.

— Atvirai kalbant, man baisu, — sakiau vyrui.

— Visa tai kvailystė. Ji padarė tai piktybiškai, — atsakė jis, apeidamas kambarius. — Mama visada mėgo žaidimus.

Aš nusprendžiau tylėti. Galbūt jis teisus. Bet kodėl būtent aš?

Trečią dieną radau seifą. Jis buvo įmontuotas į miegamojo sieną. Advokatas man perdavė raktą — sunkų, senovinį, su išgraviruota raide „L“.

Ilgai nesiryžau atidaryti. Bet vieną vakarą, kai vyras išvažiavo į miestą, pasukau raktą.

Čkšt.

Viduje buvo dokumentai, keli vokai ir maža dėžutė.

Ant viršutinio voko buvo užrašyta: „Laurai“.

„Miela Laura.
Jei skaitai šį laišką, reiškia, aš jau išėjau. Galbūt esi nustebusi mano sprendimu. Bet žinok: tu esi vienintelis asmuo, kuriam galiu patikėti tiesą.

Danielius ir Karina neturi žinoti to, ką ketinu tau atskleisti. Šie namai turi paslaptį. Aš ją saugojau daugelį metų, bet atėjo laikas ją perduoti tau.

Neišsigąsk. Tu buvai pasirinkta ne atsitiktinai.

Dėžutėje — raktai. Jie atidarys rūsį. Ten rasi tai, kas paaiškins daug. Bet atmink: sprendimas, ką daryti toliau, liks tavo.“

Aš nuvirtau į krėslą, širdis daužėsi. Rūsį? Mes nei karto ten nesileidome — jis buvo uždarytas.

Atidariau dėžutę. Ten iš tiesų gulėjo senų raktų ryšulėlis.

Kitą dieną laukiau, kol vyras dar kartą išvažiuos. Nenorėjau, kad jis matytų.

Rūsio durys buvo masyvios, geležinės. Raktas įėjo sunkiai, tarsi prieštaraudamas. Girdėjosi girgždesys, tvyrojo drėgmės kvapas. Leidauosi žemyn laiptais.

Giliai viduje pamačiau spintas, dėžes, lentynas su aplankais. Atrodė kaip archyvas.

Atidariau vieną iš aplankų. Dokumentai. Senos nuotraukos. Moteris — jauna mano anytos versija. Šalia jos vyras… Sustingau. Jis buvo labai panašus į mano vyrą, tik aiškiai vyresnis.

Ant kitos nuotraukos — vaikas. Užrašas: „Laura, 1992“.

Aš atsitraukiau. Ką?!

Aš žiūrėjau į mažos mergaitės nuotrauką su mano vardu.

Voke buvo gimimo liudijimas. Drebančiomis rankomis perskaičiau:

Vardas: Laura  Miler.
Metai: 1992.
Motina: Margarita Miler.
Tėvas: taškelis.

Aš… esu mano anytos dukra?

Bet tai neįmanoma! Mano tėvai gyvi! Užaugau kitoje šeimoje!

Atradau antrą laišką.

„Tu buvai mano dukra, bet aplinkybės privertė mane atsisakyti tavęs. Aš atidaviau tave kitai šeimai, kad apsaugočiau. Tai buvo mano sunkiausias sprendimas. Tu niekada neturėjai sužinoti tiesos. Bet metai praeina, ir paslaptys tampa sunkesnės. Žinojau: vieną dieną tau teks grįžti į šiuos namus.“

Nugriuvau ant šaltos grindys. Galvoje aidėjo tik viena mintis: Aš jų sesuo…

Vakarop grįžo Danielius. Aš pažvelgiau į jį kitaip. Mano vyras. Ir mano brolis?

Aš negalėjau pasakyti. Gerklė buvo sugniaužta. Bet pykinimo jausmas neatleido.

— Ar tau viskas gerai? — paklausė jis. — Tu labai blyški.

— Viskas gerai, — melavau aš.

Bet viduje siautėjo chaosas. Jei laiškas tiesa… mūsų santuoka — tai nuodėmė.

Nusprendžiau patikrinti. Susisiekiau su advokatu ir paklausiau apie savo gimimą. Jis nesiryžo. Pasakė, kad neturi teisės aptarinėti, bet iš jo tono supratau: jis žino.

Laikiau tą laišką rankose iki ryto.
Naktis prabėgo pusmiegį: tai užmigdavau minutei, tai vėl pašokdavau lyg iš košmaro. Galvoje sukosi viena: „Negaliu būti žmogaus žmona, jei jis mano brolis. Bet negaliu patikėti, kad visa tai tiesa…“

Rytą, kol Danielius miegojo, vėl išdėliojau visus popierius ant stalo. Nuotraukos, liudijimas, laiškai… Kiekviena eilutė degino, lyg karštu sąžine. Nežinojau, kaip jam pasakyti. Bet žinojau, kad slėpti — blogiau.

— Danieliau, — balsas drebėjo. — Turime pasikalbėti.

Jis atsisėdo ant lovos krašto, prajustė, pažvelgė į mane su nesupratingumu.
— Tu mane gąsdini, Laura. Kas nutiko?

Pradėjau jam duoti popierius. Jis paėmė juos, pradėjo skaityti. Ir aš mačiau, kaip su kiekviena eilute jo veidas blykštelėjo. Kai jis priartėjo prie žodžių „Tu buvai mano dukra…“, jis atplėšė popierius ir sustojo su žvilgsniu į mane.

— Tai… kažkokia klaida, — iškvėpė jis. — Nesąmonė.

— Bet raštas jos. Ir parašas. Šis laiškas rašytas man, Danieliau. — Aš nutraukiau. — Jei visa tai tiesa, mes su tavimi… ne vyras ir žmona.

Jis uždengė veidą rankomis. Tyluma buvo tokia stora, kad girdėjau, kaip tiksėjo laikrodis svetainėje. Po to jis pakėlė galvą, jo akyse buvo ašaros.

— Laura, — balsas sudraskė, — aš… aš myliu tave. Tu mano žmona. Tu — mano žmogus. Jei tai tiesa… tai reikštų, kad mes gyvenome melo visus šiuos metus. Bet mes nesame kalti.

Aš pravirkau. Jis priėjo, apglėbė mane, bet aš atstumiau. Negalėjau.
— Suprask… jei tai tiesa, mes negalime būti kartu. Mes sunaikinsime save ir viską aplink.

Tą dieną mes vykome į mano tėvų namus. Į tuos, kurie augino mane. Sėdėjau ant sofos, laikydama laiškus rankose, ir paklausiau tiesiai:
— Tai tiesa? Aš ne jūsų dukra?

Mama pažvelgė į tėvą. Jis nuleido akis, ir aš jau žinojau atsakymą. Mama verkė.
— Atleisk, Laura… — sušnibždėjo ji. — Mes priėmėmė tave, kai buvai kūdikis. Ji įsakyta mus. Norėjome, kad tu niekada nesužinotum.

Pasaulis visiškai sugriuvo. Viskas, ką žinojau apie save, buvo svetima.

… Po mėnesio mes su Danieliumi pateikėme prašymą dėl skyrybų. Mano viduje buvo tokia tuštuma. Mes sėdėjome šalia automobilyje prie teismo, laikėme vienas kito rankas, ir aš pirmą kartą pamačiau, koks jis tapo per šiuos metus — ne vyru, ne broliu, o žmogumi, kuris buvo artimiausias visame pasaulyje.

— Aš rinkčiaus tave vėl, Laura, — pasakė jis, žiūrėdamas į priekinę stiklą. — Bet dabar… aš tave turiu paleisti…

Aš linktelėjau. Ašaros tyliai upeliais teka.

Šiuo metu gyvenu tame name prie ežero. Viena. Kartais man atrodo, kad girdžiu jos balsą — moters, kuri kažkada priėmė neįmanomą pasirinkimą, balsą. Aš nekenčiu jos už paslaptis, bet ir suprantu: savaip ji mane mylėjo.

Vakare išeinu į verandą, žvelgiu į ramią vandenį ir pagalvoju, kad baisiausia gyvenime — prarasti meilę, kurią laikėme amžina. Bet dar baisiau — prarasti save.

Ir jei šiandien dar laikosi viltis, tai tik todėl, kad manyje dar gyvena tikėjimas: meilė nemiršta. Ji tiesiog keičia formą.

Praradau vyrą. Bet atradau tiesą.
Ir su šia tiesa turėsiu išmokti gyventi.