Pavydžiu draugei laimės, kaltindama ją dėl savo nesusiklosčiusio gyvenimo

Su Otilija draugavome nuo 1 klasės. Pykdavomės, taikydavomės, patikėdavome viena kitai visas mergaitiškas paslaptis ir svajones.

Po mokyklos įstojome studijuoti skirtingas kryptis, tačiau ryšį palaikėme nuolat. Labai myliu vaikus, todėl mokiausi vaikų darželio auklėtoja. Otilija įstojo į auditą.

Iš pradžių mums buvo sunku vienai be kitos. Visgi 12 metų viename suole. Tačiau laiku bėgant pripratome. Bet vis tiek dažnai susitikdavome ir ilgai kalbėdavomės.
Ir štai studentiški laikai baigėsi. Gavome diplomus. Prasidėjo suaugusiųjų gyvenimas.

Įsidarbinau privačiame vaikų darželyje. Vaikai mane iškart pamilo. Tarp kolegų tapau kompanijos siela.

Viską kartino tik mano atlyginimo dydis, man nepatiko gyventi nuo algos iki algos. Pradėjau savęs gailėti, juk su savo sugebėjimais ir talentais aš verta geresnio gyvenimo.

Bet, kaip sakoma, žmogus ne akmuo, privalo judintis. Nusprendžiau ką nors keisti savo gyvenime: išsilaikiau teises ir nusipirkau mašiną.

Į sekantį susitikimą su Otile atvažiavau savo mašina. Draugė labai nustebo. Tačiau matėsi, kad Otilija labai džiaugiasi už mane.

Draugė įsidarbino vienoje firmoje auditore. Kompanija buvo sėkminga, todėl merginos darbas buvo labai gerai apmokamas.

Nusprendėme važiuoti į kavinę. Ten atsitiktinai sutikome Otilės bendrakursius. Jie prisėdo prie mūsų paplepėti ir netrukus šioje neįpareigojančioje aplinkoje susidarė dvi poros: Otilė su Titu ir aš su Andriumi.

Gyvenimas ėmė tvarkytis. Aš įsimylėjau Andrių, tik susitikdavome mes retai. Aš dirbau 1,5 etato. Darbas užėmė visą mano laisvalaikį.

O neseniai pamačiau Andrių su efektinga brunete. Skandalo nekėliau, tačiau tokia pažeminta dar niekada nesijaučiau. Taip aš likau viena.

O prieš kelias dienas paskambino Otilė. Pranešė, kad Titas jai pasipiršo. Ji buvo tokia įsimylėjusi ir laiminga. Be perstojo pasakojo apie bendrus jų su Titu planus, apie būsimas vestuves. Pasakė, kad liudininkės vaidmenyje mato tik mane. Tik pokalbio pabaigoje iš mandagumo paklausė:

– O kaip tavo reikalai?

– Niekaip! – sušukau į ragelį. – Atstokite visi nuo manęs! Ir neskambink man!

Numečiau ragelį. Kodėl gyvenimas toks neteisingas?

Pajutau patį tikriausią juodą pavydą. Juk draugei viskas pavyksta gerai ir lengvai! O aš turiu dirbti iki devinto prakaito. Bet aš juk geresnė už ją!

Sėdėjau ir gailėjau savęs. Ašaros tekėjo upeliu. Kažkur širdies gilumoje supratau, kad esu neteisi, tačiau nieko negalėjau su savimi padaryti. Ilgai galvojau ir visgi radau savyje jėgų prisipažinti, kad taip tęstis nebegali. Būtina išsiveržti iš šio uždaro rato.

Paskambinau Otilei ir sutariau susitikti. Po 2 valandų draugė buvo pas mane.

Prisipažinau Otilijai, kad pastoviai jai pavydžiu, papasakojau apie visas savo problemas, atsiprašiau, kad apšaukiau per paskutinį mūsų telefoninį pokalbį.

Mes abi apsiverkėme. Širdyje pasidarė žymiai lengviau. Ašaros lyg nuplovė kliūtį, atsiradusią mūsų draugystės kelyje.

Draugė suprato ir atleido. Štai koks ji tyras ir šviesus žmogus. Nepaliko manęs likimo valiai, o išgelbėjo nuo bjauraus pavydo jausmo.