„Pažadėjome nupirkti butą – mes jį tau nupirkome,“ – laikosi savo tėvai. Tik nupirko ne ten, kur man reikėjo, o ten, kur patys norėjo

Mano mama ir tėtis visą gyvenimą praleido mažame miestelyje ir niekada nesiekė ko nors daugiau. Dideli miestai jiems nebuvo prie širdies, nors, man atrodo, jie ten gyvenime nė sykio nebuvo toliau nei geležinkelio stotis.

O stotis – vieta, kur galima pamatyti viską, kas blogiausia. Tačiau tėvai buvo tvirtai įsitikinę, kad didmiesčiuose nėra nieko gero. Jų mažas miestelis buvo idealus: visi vieni kitus pažįsta, durų naktį galima nerakinti, visi giminės šalia, o problemas galima išspręsti „savame rate“. Be to, jie turėjo savo daržą, be kurio gyvenimo neįsivaizdavo.

Nuo pat vaikystės negalėjau pakęsti šio miestelio. Nuolat visiems prieš akis, naujų žmonių nepamatysi net per metus. Paauglystėje aiškiai nusprendžiau, kad iš šio miestelio išvažiuosiu bet kokia kaina. Vienintelis būdas tai padaryti buvo stoti į universitetą.

Man pavyko įstoti ir pagaliau ištrūkti iš gimtojo miestelio pelkės. Į gimtąjį miestelį grįždavau retai ir nenoriai, net vasaros atostogų ten nepasilikdavau ilgiau nei savaitę.

Baigusi universitetą, tėvai surengė tikrą dramą, kai sužinojo, jog neketinu grįžti namo. Tada pusę metų su tėvais nesikalbėjome. Nežinau, kaip jie išgyveno tokį ilgą tylos laikotarpį, o man tas laikas praskriejo akimirksniu, nes desperatiškai ieškojau geros darbo vietos. Dėl didžiulių pastangų, įgūdžių, pažinčių ir sėkmės man pavyko gauti darbą geroje įmonėje. Tiesa, pradėti reikėjo nuo žemiausio laiptelio, bet tai manęs negąsdino.

Dirbdama beveik gyvenau darbe, kad kuo greičiau viską išmokčiau, suprasčiau ir įvaldyčiau. Mano pastangos neliko nepastebėtos. Lėtai, bet užtikrintai kopiau karjeros laiptais, ir po kelerių metų pradėjau uždirbti tiek, kad galėjau pradėti taupyti savo butui.

Tuo metu santykiai su tėvais jau buvo lyg ir atkurti. Jų nuomonė, kad gyvenu taip toli nuo jų, nesikeitė, bet bent jau nustojo apie tai nuolat priminti. Paskutiniais metais jau maniau, kad jie susitaikė su mano sprendimu, svarbiausia, jog aš būčiau laiminga. Galvodama kitaip, nebūčiau padariusi tokios klaidos.

Reikalingą sumą butui buvau sukaupusi ir jau buvau pasiruošusi įgyvendinti savo svajonę. Tačiau rinktis pirmą pasitaikiusį variantą nenorėjau, nes uždirbti šiuos pinigus man kainavo labai daug pastangų. Ieškojau buto, kuris iš karto sužavėtų. Ir pagaliau toks atsirado.

Prieš du mėnesius radau nuostabų butą. Mane jame viskas tenkino, net spėjau jį apžiūrėti, bet staiga gavau komandiruotę, kurios atsisakyti negalėjau. Kiek laiko ji truks, nežinojau – transportas ten buvo retas svečias. Buto savininkai sakė, kad pardavimas skubus ir jie negali laukti. Liko kelios valandos iki išvykimo, per kurias nieko nesuspėjau padaryti.

Tada nusprendžiau kreiptis pagalbos į tėvus. Abu jau pensininkai, laisvo laiko turėjo, o sodas tuo metu buvo užsnigtas. Perdaviau jiems pinigus, įgaliojimą, suorganizavau kontaktą su pardavėju ir išvykau į komandiruotę. Net negalėjau pagalvoti, kad kažkas gali nepavykti.

Tėvai su manimi susisiekė po savaitės. Pasakė, kad viskas gerai – butą nupirko. Aš nusiraminau. Bet grįžusi namo sužinojau, kad jie nupirko ne tą butą, kurį išsirinkau, o trijų kambarių savo miestelyje. Ir užregistravo jį mamos vardu.

– Pažadėjome tau nupirkti butą – nupirkome. Atvažiuok ir gyvenk. Puikus trijų kambarių butas, iš karto gali pradėti kurti šeimą. Jis daug geresnis nei ta vieno kambario skylė, kurios norėjai. Po mūsų jis vis tiek atiteks tau paveldėjimo būdu, tad perrašinėti nėra reikalo, – pareiškė tėvai, labai patenkinti savimi.

Negaliu net aprašyti savo būsenos. Tai ne liūdesys, ne pyktis ar kažkas panašaus. Tai tarsi globalus nusivylimas, kai supranti, kad tavo gyvenime nebeliko nė vieno žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti.

Visi giminaičiai dabar mano juodajame sąraše. Nenoriu su niekuo bendrauti. Tėvų taip pat nenoriu matyti – man jie po tokio poelgio tiesiog neegzistuoja. Nežinau, ką daryti. Neturiu jėgų niekam.