Per 10 santuokos metų nė karto nesusipykau su anyta

Per 10 santuokos metų nė karto nesusipykau su anyta, nors precedentų barniams pas mus buvo milijonas.

A (anyta): Monika, tu žiemai atsargas darysi?

Aš: dabar neturiu laiko, labai daug darbo.

A: jūs man tik stiklainius atvežkite, aš jums pati konservų priruošiu.

Aš: ne, nereikia, jūs ir be mūsų atsargų pavargstate.

A: man nesunku.

Aš: aš jums tokia dėkinga, būtinai atvešime.
Net po to nepavirtau nevykusia šeimininke, kuri nesugeba pasiruošti atsargų žiemai. Manęs niekas nekaltino, kad aš tinginė ir marinu jos sūnų badu. Nuo pavasario pabaigos mes visada nuveždavome anytą į sodą ir padėdavome jai ravėti ir laistyti lysves, tačiau vieną kartą mums važiuoti nepavyko.

A: jums išeis važiuoti į sodą šį savaitgalį?

Aš: atleiskite, mes negalėsime.

A: nepergyvenkite, aš tada pati nuvažiuosiu.

Aš: mes irgi norėtume važiuoti, bet…

A: gana teisintis! Viskas normaliai.
Ir išties viskas buvo puiku, Kristina neskambinėjo vyrui ir nereikalavo, kad šis mestų visus reikalus ir lėktų su ja į sodą.
Mūsų dukra – dar viena dingstis mūsų neįvykusiems barniams.

A: Monikute, tu man atleisk! Na nesužiūrėjau aš! Nežinau, kur Karina rado tas žirkles ir pati nusikirpo kirpčius!

Aš: nesijaudinkite, ataugs!

A: jei tu ne prieš, nuvesiu ją į kirpyklą, ten mergaitės padarys gražų kirpimą.

Aš: kam jums leisti pinigus, mes patys viską padarysime!

A: bet čia juk mano kaltė…

Aš: viskas normaliai. Aš ir taip jums dėkinga, kad sutikote prižiūrėti Kariną šį savaitgalį.
Atvedžiau dukrelę į kirpyklą pas savo seną draugę, kai ši išgirdo, kad mažylė pati apsikirpo dėl to, kad jos nesužiūrėjo anyta, iškart pasakė: „Taip, mano anytai būtų riesta, jei ji nesužiūrėtų mano dukters! Aš savo rankomis jai taip kailį išvelėčiau, kad ji metus iš namų neišeitų…“

Man draugės pykčio priežastis liko visiškai nesuprantama. Ar mažai apsikirpusių vaikystėje. Aš kartą taip pat, kai man buvo penkeri, truputį pažaidžiau su žirklėmis, tai mano motina savaitę mano garbanėlių raudojo! Nematau tame įvykyje priežasties barniui.

A: Monika, žinau, kad turiu parvežti Kariną 9-ai valandai, tačiau ji taip kietai miega, kad negaliu jos pažadinti. Jei tu pasakysi, aš visgi pasistengsiu ją pažadinti ir atvešiu.

Aš: nesijaudinkite, tegu miega, aš pati ją rytoj paimsiu.

A: Nori, pati ją rytoj nuvešiu į darželį?

Aš: Nereikia ! Jūs tada galite pavėluoti į darbą. Aš pati rytoj jos atvažiuosiu.
Ryte atsikėliau anksčiau ir pasiėmiau dukrą, aš nuo to nesusirgau. Nereikalavau, kad anyta keltųsi 4 ryto ir lėktų per visą miestą į vaikų darželį.

Kartais Kristina būna gruboka, bet aš prie to jau įpratau ir neakcentuoju dėmesio ties tuo.

A: Monika, tu smarkiai pasitaisei.

Aš: taip, turiu šią bėdą.

A: jei sugalvotum, tai aš galiu vakarais pasėdėti su Karina, kad tu galėtum užsiimti savimi.

Aš: man tai ne kritiška, bet už pasiūlymą dėkinga!

Nematau nieko mirtino tame, kad aš papilnėjau, o anyta tai pastebėjo. Nemanau, kad reikia įsižeisti už tiesą. O gal reikėjo papūsti lūpas ir imti trepsėti kojomis bei užknisti sutuoktinį fraze „tavo motina pavadino mane riebia!“ Ir ką tuo būčiau pasiekusi?

Į retus kabinėjimusis dėl to, kad pas mane ne visada idealiai švaru, aš niekada nekreipiu dėmesio. O štai už patarimus, kaip reikia gaminti, visada dėkoju.

Manau, kad vyro motina turi teisę ateiti į mūsų namus tada, kai jai to norisi, kadangi čia gyvena jos anūkė ir sūnus. Manau, kad ji neturi klausti niekieno leidimo, kad pasimatytų su artimais žmonėmis.

Bet Kristina visada iš anksto įspėja apie savo vizitą, tačiau kaip ten bebūtų, mes visada džiaugiamės ją matydami svečiuose.
Kristina taipogi nekreipia dėmesio į kai kuriuos dalykus. Ji irgi iš visų jėgų brangina mūsų santykius ir aš jai už tai labai dėkinga!

Jei atlaidžiai žvelgsite į kitų klaidas ir poelgius, jums atsakys tuo pačiu ir mano santykiai su anyta ryškus to pavyzdys!