Per klaidą žinutę išsiunčiau vyrui

Mylimasis išvyko į pamainą, o aš, nusikalusi nuo tvarkymosi, skalbimo ir kojinių rankiojimo iš kampų bei tvarkos darymo po jo ruošimosi, kai spintose ir komodose viskas suversta aukštyn kojomis, sumaigiau draugei žinutę:

„Maumą išleidau, atvažiuok, pabendrausime!“ Bakstelėjau ne tą eilutę ir tekstas nuskriejo vyrui įkandin.

Būčiau ir nepastebėjusi, tačiau ekrane staiga nušvito „Mano Vytas“ ir suskambo pažįstama melodija.

– Ir su kuo tu nori pabendrauti be Maumo? – paklausė vyras.

Supratau, kad pranešimas nuėjo ne tam adresatui ir paaiškinau, kad pakviečiau Kristiną pasėdėti ir apkalbėti likusias drauges iki kauliukų.

Vyras lyg ir nurimo, perdavė linkėjimus Kristinai ir išjungė telefoną. Aš peradresavau žinutę, dabar perskambino draugė, paklausė, kokį tortuką paimti ir po valandos mes jau sėdėjome ir aptarinėjome Jurgitą, draugiškai sutardamos, kad „tas raudonas paltas jai tinka kaip karvei balnas“.

Durų skambutis nutraukė mūsų „komplimentus“. Ant slenksčio stovėjo Vytauto universiteto draugas.

Pavaizdavęs nustebusį, kad vyro nėra namie, pasakė, kad norėjo paimti jo gręžtuvą, kadangi savas išėjo iš rikiuotės. Atsakiau, kad instrumentų be vyro žinios duoti negaliu, bičiulis nenusiminė ir atsakė:

– Žinoma, suprantu, na bent arbata pavaišinsi?

Pakviečiau nekviestą svečią į virtuvę, supažindinau su drauge, o kol pilsčiau arbatą, „tikrintojas“ išreiškė pageidavimą parūkyti balkone ir kaip savo namuose nužygiavo per visą butą.

Kai grįžo, aš paklausiau:

– Na ką, ir ten nieko?

Jis sutriko ir sumurmėjo:

– Tu juk supranti, mes draugai…

Su vyru paskui buvo rimtas pokalbis, jis atsiprašė ir nusivedė mane į juvelyrikos parduotuvę, kad atsiprašymas būtų ne tik žodinis.