«Pirma žmona – tai mūsų siela»: pasakojimas apie tai, kas gyvenime svarbiausia

«Pirma žmona – tai mūsų siela»: pasakojimas apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Rytų išmintis.

Vienas sultonas turėjo keturias žmonas. Labiausiai jis mylėjo jaunėlę ketvirtąją žmoną – švelniausią ir jautriausią iš visų. Sultonas ją puošė brangiais drabužiais, papuošalais, ją globojo, rūpinosi ja ir lepino. O ji už tai buvo linksma ir jį džiugino.

Jis taip pat mylėjo trečiąją žmoną – išskirtinio grožio moterį. Keliaudamas į kitas šalis, jis visada ją pasiimdavo, kad visi galėtų grožėtis jos grožiu. Tačiau sultonas nuolat baiminosi, kad vieną dieną ji jį paliks ir pabėgs su kitu.

Sultonas vertino ir antrąją žmoną, kuri buvo sumani ir išmintinga intrigų meistrė. Ji buvo jo patikėtinė, visada protinga, geraširdė ir kantri. Kai sultonas susidurdavo su problemomis, jis visada kreipdavosi į antrąją žmoną, ir ši jam padėdavo įveikti sunkumus ir sunkius laikus.

Pirma žmona buvo jau pagyvenusi ir sultonui atiteko iš vyresnio mirusio brolio. Ši moteris buvo nepaprastai atsidavusi savo vyrui ir darė viską, kad išlaikytų ir padaugintų tiek paties sultono, tiek viso krašto turtus. Tačiau sultonas jos nemylėjo. Ir net jos gili meilė jam neišjudino jo širdies. Jis visiškai nepastebėjo jos ir neskyrė jai jokio dėmesio.

Pasakojimas apie tai, kas gyvenime svarbiausia:

Kartą sultoną užklupo sunki liga. Jis prisiminė savo prabangų gyvenimą ir pagalvojo: «Dabar turiu keturias žmonas, bet kai mirsiu, liksiu vienas».

Jis nusprendė paklausti savo ketvirtosios žmonos:

— Tave mylėjau labiau už visas kitas, atidaviau tau geriausią, ką turėjau, rūpinausi tavimi su ypatinga meile. Dabar, kai esu prie mirties slenksčio, ar tu pasiruošusi sekti mane į mirusiųjų pasaulį?

— Tikrai ne! – atsakė ketvirtoji žmona ir, daugiau nepratarusi nė žodžio, apsisuko ir išėjo. Šie jos žodžiai tarsi durklu smogė į sultono širdį.

Liūdnas sultonas kreipėsi į trečiąją žmoną:

— Visą gyvenimą tavimi žavėjausi. Dabar, kai esu prie mirties durų, ar tu pasiruošusi būti su manimi šešėlių karalystėje?

— Ne! — atsakė trečioji žmona. – Gyvenimas toks gražus! Kai tu mirsi, galvoju ištekėti antrą kartą!

Sultonas dar labiau liūdėjo – tokio skausmo jis dar nebuvo patyręs. Tada jis kreipėsi į antrąją žmoną:

— Visada ieškojau tavo pagalbos, ir tu visada man padėdavai bei buvai geriausia patarėja. Dabar, kai manęs laukia mirtis, ar tu pasiruošusi sekti mane ten, kur silpnos sielos šaukte šaukiasi gailesčio?

— Labai gaila, bet šį kartą tau negaliu padėti, — atsakė antroji žmona. — Viskas, ką galiu padaryti – tai oriai tave palaidoti.

Jos atsakymas sultoną pritrenkė taip, kaip žaibas ir griaustinis nutrenkia nuo dangaus. Ir staiga sultonas išgirdo balsą:
— Aš eisiu su tavimi ir seksiu tave, kad ir kur tu eitum, iki pat galo!

Sultonas pažvelgė balso pusėn ir pamatė pirmąją žmoną – išsekusią, nualintą skausmo ir beveik nebeatpažįstamą. Pritrenktas sultonas sušuko:
— Turėjau rūpintis tavimi, kol dar galėjau tai padaryti!

Kiekvienas iš mūsų turi keturias žmonas.

Mūsų ketvirtoji žmona – tai mūsų kūnas. Nesvarbu, kiek laiko ir pastangų skiriame rūpindamiesi juo, jis mus paliks tada, kai mirsime.

Mūsų trečioji žmona – tai mūsų karjera, socialinė padėtis, pinigai ir turtai. Kai mirsime, visa tai atiteks kitiems.

Mūsų antroji žmona – tai mūsų šeima ir artimieji. Nesvarbu, kiek jie mums padėdavo gyvenime, viskas, ką jie galės padaryti, tai palydėti mus iki kapo.

Mūsų pirmoji žmona – mūsų siela, dažnai nepastebima dėl mūsų siekio turto, valdžios ir malonumų. Tačiau būtent siela yra vienintelė, kuri visada bus su mumis.

Rūpindamiesi savo siela, ją puoselėdami ir stiprindami, mes galime padovanoti pasauliui ir sau didžiausią dovaną.

Patiko? Pasidalink su draugais! Palik komentarą.