– Po 5 metų vaikai bus suaugę. Ir ką tu veiksi toliau?

– O mes su vyru taip tiesiai ir pareiškėme savo vaikams: kai jums sukaks po 25 metus, turėsite mums duoti po 500 eurų mūsų išlaikymui. Taigi, būkite pasiruošę,- su šypsena sako Elena, kuriai 40 metų.

– Kadangi pensijos tikėtis neverta, su ja jau dabar vyksta velniaižin kas, o iki mūsų senatvės ją gali ir išvis atšaukti. Man šiaip jau nėra kuo kliautis, aš visą gyvenimą namais užsiėmiau. Mano ateitis – mano vaikai. Tegu būna pasiruošę, kad senatvėje teks aprūpinti tėvus.

Elena su vyru santuokoje susilaukė 3 vaikų ir verta pažymėti, kad jie puikiai susitvarko su tėvų vaidmeniu. Elena, kai išėjo prieš 15 metų į „dekretą“, taip iki šiol ir negrįžo į darbą. Ji pašventė savo gyvenimą vaikams ir namams.

Ir atsideda ji visu šimtu procentų. Nuo ankstyviausios vaikystės ji atsakingai užsiima jų vystymusi. Skaito jiems geras knygas, žaidžia lavinamuosius žaidimus, sugalvoja kažką naujo, veda juos į įvairius būrelius ir papildomus užsiėmimus, lanko su jais teatrus ir parodas.

Vaikai rimtai sportuoja, mokosi kalbų, kuria, šoka, vyresnieji lanko prestižinę gimnaziją.

Motina yra visų įmanomų tėvų komitetų vadovė, ji asmeniškai pažįsta vaikų draugus ir klasiokus, palaiko ryšį su jų tėvais ir viską kontroliuoja. Dukart metuose jie visa šeima vyksta atostogauti su tikslu parodyti savo atžaloms didįjį mūsų pasaulį.

Jie jau aplankė įvairius vandenynus ir jūras, pabuvojo daugelyje šalių. Papildomai vyresniesiems vaikams jie perka kelialapius į įvairias stovyklas.

Žinoma, lėšų tam išleidžiama daug, tačiau čia reikia paminėti sutuoktinį, jis uždirba tiek, kad viskam pakaktų. Sutuoktiniai teigia, kad vaikus reikia ugdyti ir čia taupyti neverta. Jie išties aprūpina vaikus tik pačiu geriausiu.

– Taip, visa tai puiku,- kartais Elenai sako jos mama. – Tačiau ką tu manai apie visa tai? Tau jau greit 40, o tu neuždirbai nei patirties, nei profesijos įgijai. Užimta tėvų komitetais ir virtuve. Po 5 metų vaikai bus suaugę. Ir ką tu veiksi toliau?

– Na mamyte, neburbuliuok, aš sugalvosiu, ką veikti! – lengvabūdiškai numoja Elena. – Skaitysiu, vaikštinėsiu, auginsiu gėles, lankysiu siuvimo kursus. Juolab po 5 metų suaugs tik vyriausias vaikas, ir tai ne visai. O kitiems dar augti ir augti. O paskui ir anūkams laikas ateis.

– Žinoma, knygos, pasivaikščiojimai – tai puiku, tačiau gyvenimas juk praeina,- priekaištaudama sako mama.

– Belieka kliautis tik sutuoktiniu, kuris dabar visus aprūpina. Tačiau gyvenime būna visko. O jei neteks darbo, išeis pas kitą moterį, sunkiai susirgs – kas bus toliau?

Eisi dirbti valytoja – ir su tuo nesusidorosi. Tu nė nepasistengei išdirbti minimalaus stažo. Ką galvoji apie būsimą gyvenimą?

Tačiau Elena įsitikinusi, kad apgalvojo savo ateitį geriau už visus kitus.

Be to, ji ne tik galvoja, bet ir deda maksimalias pastangas, kad senatvėje būtų aprūpinta. Ji užsiima vaikų ugdymu, auklėja juos taip, kad jie atsakingai ir sąžiningai elgtųsi su tėvais.

Motina kuria su jais prieraišius santykius, saikingai lepina ir apdovanoja meile, tuo pačiu užtikrina kokybišką išsilavinimą, kuris visada leido prasimušti į žmones. Jos manymu, tai geriausia investicija į savo pensiją ir savo ateitį.

Jei kiekvienam jos vaikui pavyks įsisavinti paklausią profesiją, įgyti platų akiratį, susirasti gerų draugų, jie niekada nemes savo tėvų ir jiems padės.

O jūs palaikote Elenos nuomonę?