Pragyvenome su vyru 35 metus mylėdami vienas kitą, o dabar jis nori išeiti pas savo jaunystės moterį. Kaip neleisti jam padaryti klaidos?

Mes su vyru kartu pragyvenome ilgą, nelengvą, tačiau laimingą gyvenimą. Meilėje susilaukėme ir užauginome du vaikus, jie jau suaugę ir turi savo šeimas.

Dabar mes dviejų anūkėlių močiutė ir senelis. Ko tik mes nepatyrėme kartu per šitą gyvenimą: elgetišką egzistavimą 90-aisiais su dviem mažyliais ant rankų, bedarbystę, persikraustymą, operaciją…

Juk daug ko buvo, bet visus sunkumus mes išgyvenome bendrai, mes buvome, kaip sakoma, viena komanda.

Bėda atslinko nepastebėta. Jau nežinau, kokiomis aplinkybėmis (galimai per bendro draugo laidotuves) vyras sutiko moterį, su kuria jaunystėje jis turėjo kažkokius santykius, dar iki santuokos ir pažinties su manimi.

Aš nežinau, kas ten buvo ir kuo baigėsi. Bet matomai, kažkas jo širdyje buvo likę visą tą laiką.

Praleisiu visą jo blaškymąsi ir draskymąsi. Neseniai jis pranešė, kad nori išeiti pas ją. Mes gyvename dideliame nuosavame name, kur beveik viskas padaryta vyro rankomis.

O jis susiruošė gyventi su ja mažame 2 kambarių bute. Mūsų vaikai visa tai priėmė neigiamai, dabar, galima sakyti, boikotuoja tėvą ir net nenori su juo kalbėti.

Man irgi apmaudu, kad štai taip pragyvenome beveik visą gyvenimą, o dabar, taip išeina, jis nori palikti mane vieną. Dabar jam nereikia nei manęs, nei mūsų vaikų, nei anūkų.

Bet dėl jo aš irgi labai pergyvenu. Manau, jis tiesiog susipainiojo ir gali padaryti lemtingą klaidą. Jam 60, man 58. Jau nejauni žmonės, sveikata silpsta, priešakyje senatvė.

Bet argi tai moteriai reikia jo senatvės? Argi jaunystės prisiminimai verti užbraukti visą mūsų su juo gyvenimą.

Argi jie svarbesni už gerus santykius su vaikais ir anūkais? O vaikai to tikrai nepriims. Jo kraujospūdis šokinėja, matau, kad smarkiai pergyvena. Sako, mylėjo, tai aš ir pati žinau.

Tai kam gi dabar viską griauti?

Jei jis išeis pas ją, atgal aš jo nepriimsiu. Tai išdavystė. Ir jis tai supranta. Gyvena jau mėnesį kaip nesavas, kankinasi, galvoja.

Apie turto dalybas kalbos kol kas nėra, jis ruošiasi išeiti „tuščiomis rankomis“. Apie tą moterį žinau tik tiek, kad ji seniai išsiskyrusi, jos dukra gyvena kitame mieste.

Kaip neleisti jam padaryti šios klaidos? Gal pakalbėti su ta moterimi?

You cannot copy content of this page