Praradau mamą, kai man buvo tik vienuolika. Po daugelio metų Paryžiuje sutikau moterį, kuri buvo labai panaši į ją…

Man buvo tik vienuolika, kai netekau mamos. Vakar dar sėdėjome prie upės, juokėmės, mesdamos akmenėlius į vandenį, o kitą dieną jos jau nebuvo — netikėtas nelaimingas atsitikimas. Būtent tada mano vaikystė baigėsi.

Tėtis susiderino, ir aš labai greitai suaugau. Mokykla, universitetas, karjera. Iš išorės atrodžiau stipri, užtikrinta, tačiau viduje visada liko tuštuma. Nuolat nešiojausi jos balsą, šypseną, įprastą rankos judesį — užkišti plaukus už ausies. Ieškojau jos visur: minioje, veidrodyje, net savo judesiuose.

Po daugelio metų atsidūriau Paryžiuje dėl darbo. Po verslo susitikimo nusprendžiau pasivaikščioti Monmartro gatvėmis. Vakaro oras kvepėjo kava ir šviežia duona. Ramiai ėjau — ir staiga pamačiau ją.

Moteris ėjo man priešais, ir mano širdis sustojo. Ta pati eisena, tas pats žvilgsnis, tas pats rankos judesys. Viskas manyje sušuko: «Tai mama!» Sustojau, negalėdama žengti žingsnio, ir staiga supratau — jei neprieisiu, gailėsiuosi per visą gyvenimą.

Prisivijau ją ir vos kvėpuodama sušnabždėjau:
— Atsiprašau…

Ji atsisuko. Mūsų žvilgsniai susitiko. Ir tuo momentu vėl tapau vienuolikos metų mergaite, kuri prarado viską.

— Jūs… jūs labai panašios į mano mamą, — iškvėpiau aš.

Moteris atidžiai žiūrėjo į mano veidą, ir staiga jos akys prisipildė ašarų.
— Žinau, kas jūs, — tyliai pasakė ji.

Aš sustingau. Iš kur?

Sėdome mažoje kavinėje gatvės kampe, ir ji pradėjo kalbėti. Pasirodė, kad ji buvo mano mamos dvynė sesuo. Jų tėvai išsiskyrė, kai mergaitės buvo tik penkių metų. Viena liko su motina, kita su tėvu, iškeliavusiu į kitą šalį. Tais metais sienos buvo beveik neįveikiamos, ryšys nutrūko. Taip seserys prarado viena kitą visam gyvenimui.

— Jūsų mama visada manęs ieškojo, — pasakė ji. — O aš — jos. Bet likimas kitaip nusprendė.

Klausiau jos, ir širdį plėšė skausmas. Ji papasakojo, kad mane atpažino iš karto: matė senas nuotraukas, kurias mama kadaise siuntė per bendrus pažįstamus. «Tu jos kopija. Turi jos akis,» — kartojo ji, laikydama mano rankas.

Aš verkiau, nes staiga supratau: tai ne šmėkla, ne miražas. Sutikau trūkstamą dalį mamos istorijos — ir savo taip pat.

Mes ilgai sėdėjome, dalydamiesi prisiminimais. Ji pasakojo, kaip visada svajojo surasti seserį, kaip rašė laiškus, į kuriuos nebuvo atsakymo. O aš pasakojau apie mamą — kokia ji buvo, kokią ją prisimenu. Tuo metu, atrodė, grąžinau jai tą seserį, kurią ji prarado.

Mes apsikabinome, tarsi pažinotume viena kitą visą gyvenimą. Ir pajutau, kad tuštuma viduje sumažėjo. Neradau mamos, bet atgavau jos dalį. Atgavau dar vieną šeimą.

Kartais gyvenimas atima iš mūsų tai, kas brangiausia, bet paskui netikėtai grąžina tai kitokia forma.

Ar rizikuotumėte prieiti ir pradėti kalbą, jei gatvėje sutiktumėte veidą, kuris priklauso praeičiai, kuria jau liautąsi tikėti?